Senna bicapsularis – Senna bicapsularis
Senna bicapsularis (L.) Roxb., anksčiau aprašyta kaip Cassia bicapsularis L., yra greitai augantis, lapus metantis krūmas arba nedidelis medis iš pupinių (Fabaceae) šeimos, cezalpinijinių (Caesalpinioideae) pošeimio. Rūšį 1753 m. Linėjus aprašė Cassia gentyje, o 1832 m. Williamas Roxburghas perkėlė ją į Senna gentį; ši kombinacija šiandien pripažįstama Plants of the World Online ir daugumoje taksonominių duomenų bazių, nors sodininkystės prekyboje senesnis pavadinimas Cassia bicapsularis vis dar plačiai vartojamas. Kiti sinonimai: Adipera bicapsularis, Cathartocarpus bicapsularis ir Diallobus bicapsularis.
Augalas subtropinėje sodininkystėje pirmiausia vertinamas dėl gausaus auksaspalvio žydėjimo rudenį ir žiemą, todėl anglų kalboje jis vadinamas winter cassia, Christmas bush, Christmas senna, money bush arba yellow candlewood. Kadangi jo lapais minta Phoebis genties drugių vikšrai, Šiaurės Amerikoje jis dar vadinamas butterfly cassia arba butterfly bush. Genties pavadinimas Senna kilęs iš arabiško žodžio sanā, reiškiančio vidurius laisvinančiu poveikiu pasižyminčius augalus, o epitetas bicapsularis (lot. „dvitoreklis“) nurodo ankšties sandarą: jos vidų pertvara dalija į dvi sėklomis užpildytas eiles.
Botaninis aprašymas ir augalo forma
Senna bicapsularis paprastai šakojasi jau visai prie žemės ir suformuoja platų, žemą, retą bei netaisyklingos formos vainiką. Ūgliai gali būti statūs, tačiau dažnai būna liauni ir svyra arba remiasi į gretimus krūmus, todėl gamtoje augalas gali priminti vijoklinį krūmą. Suaugę augalai dažniausiai būna 2,5–4 m aukščio, nors literatūroje nurodomas 2–12 m intervalas; didžiausią aukštį pasiekia miškuose augantys egzemplioriai, kuriems atramą suteikia kiti medžiai. Auginamo augalo vainiko plotis paprastai siekia 2–3 m. Mediena kieta, branduolys tamsiai rudas, o sutrinti lapai skleidžia gana stiprų, nemalonų kvapą.
Lapai pražanginiai, poromis plunksniški, 2,5–9 cm ilgio, sudaryti iš trijų–penkių lapelių porų (dažniausiai iš trijų arba keturių). Lapeliai atvirkščiai kiaušiniški, viršūnėje suapvalėję, 1,6–4,5 cm ilgio ir 1,1–2,3 cm pločio, viršutinėje pusėje tamsiai žali, apatinėje – šiek tiek šviesesni. Kaip ir daugelio kitų pupinių šeimos augalų, lapeliai atlieka miegamuosius judesius: vakare poromis susiskleidžia į viršų, o ryte vėl išsiskleidžia. Tarp apatinės lapelių poros yra būdinga liaukutė – svarbus diagnostinis požymis, padedantis atskirti šią rūšį nuo giminingos ir dažnai su ja painiojamos Senna pendula.
Augimo tempas ir vystymasis
Tai ypač greitai auganti rūšis, būdinga pionieriniams augalams, augantiems pažeistose buveinėse. Šiltame klimate jauni augalai per 6–10 mėnesių pasiekia 1,8–2,5 m aukštį, o kamieno skersmuo ties pagrindu po pirmojo sezono gali viršyti 3–4 cm. Ūgliai greitai sumedėja, tačiau laja daugelį metų išlieka reta ir plačiai išsikerojusi, o negenima linkusi išvirsti nuo žiedynų ir ankščių svorio.
Senna bicapsularis, palyginti su sumedėjusiu krūmu, yra gana trumpaamžis augalas, tačiau pasižymi nepaprastu gebėjimu atsinaujinti: nugenėtas ar net visiškai nušalęs antžeminis dalis jis atauga iš pagrindo ir vėl pražysta jau artimiausiu sezonu. Vėsesniuose subtropikų regionuose sodininkai kartais jį augina beveik kaip daugiametį augalą, pavasarį iki žemės išpjaudami nušalusius ūglius. Europoje auginant vazone augimo tempas yra gerokai mažesnis, o augalo dydį patogu apriboti iki 1–2 m.
Žydėjimas ir dauginimas
Žiedai susitelkę į trumpas kekes, augančias lapų pažastyse ūglių viršūnėse, todėl žydintis augalas atrodo tarsi apibarstytas auksu. Pavienis žiedas yra 12–16 mm ilgio, turi penkis nelygius, ryškiai geltonus vainiklapius ir aiškiai išlenktus ilgus kuokelius, kurie suteikia jam šiek tiek orchidėjišką išvaizdą. Žydėjimo sezonas prasideda rudenį ir tęsiasi iki žiemos pradžios; subtropinėje Šiaurės Amerikoje jis trunka nuo spalio iki sausio, o tropikuose augalas gali žydėti keliomis bangomis per metus.
Žiedus apdulkina vabzdžiai, daugiausia bitės, juos noriai lanko ir drugeliai. Abiejose Amerikose Senna bicapsularis yra Phoebis genties drugelių vikšrų augalas maitintojas, įskaitant dažną Phoebis sennae, kurio vikšrai minta ir lapais, ir žiedais. Vaisius - siaura, cilindriška, rudėjanti, iki maždaug 15 cm ilgio ankštis, viduje skersinėmis pertvaromis suskirstyta į dalis; sėklos paskendusios saldokame minkštime, kurio skonis primena tamarindą. Šiltame klimate augalas savaime plinta, o sodininkai jį taip pat daugina pusiau sumedėjusiais ūglių auginiais.
Aplinkos reikalavimai ir tolerancija
Natūralus rūšies arealas apima tropinę Ameriką: Karibus, Centrinę Ameriką nuo Meksikos iki Panamos ir šiaurinę Pietų Amerikos dalį - nuo Kolumbijos bei Venesuelos per Gajaną iki Ekvadoro, Peru ir Bolivijos. Ten jis auga drėgnuose sąžalynuose, miškų pakraščiuose, antriniuose miškuose, palei upelius ir upes, kalvų šlaituose bei pažeistose buveinėse, nuo žemumų iki maždaug 1500 m virš jūros lygio. Pagal POWO ši rūšis pirmiausia siejama su sezoniškai sausų tropinių miškų biomu, todėl gerai toleruoja periodinę sausrą.
Senna bicapsularis reikalauja visiškos saulės, o trūkstant šviesos žydi silpnai arba visai nežydi. Ji toleruoja įvairų dirvožemį - nuo molingo ir smėlingo iki humusingo, jei tik užtikrinamas geras drenažas; geriausiai auga rūgščiame arba neutraliame dirvožemyje. Kitaip nei daugelis pupinių šeimos augalų, ji nesudaro simbiozės su gumbelinėmis bakterijomis ir nefiksuoja atmosferos azoto. Atsparumas šalčiui ribotas: lapus ir jaunus ūglius pažeidžia žemesnė nei maždaug -2 °C temperatūra, o šaknų sistema išgyvena dirvožemyje USDA 9-11 zonose; 8 zonoje augalas kartais auginamas rizikuojant, po žiemos atželdamas iš pagrindo.
Auginimas vidutinio klimato sąlygomis
Vėsesniuose Europos regionuose Senna bicapsularis auginama kaip vazoninis augalas. Vasarą vazonas turėtų stovėti šilčiausioje ir saulėčiausioje terasos ar sodo vietoje, geriausia prie pietinės sienos. Substratą paruošiame iš universalaus vazoninių augalų dirvožemio, sumaišyto su rupiu smėliu arba perlitu, o indo dugne įrengiame drenažo sluoksnį. Laistome saikingai, leisdami viršutiniam sluoksniui tarp laistymų pradžiūti; karštomis dienomis vandens poreikis didėja, tačiau vandens sąstingis padėkle yra pavojingesnis už trumpalaikį perdžiūvimą. Nuo pavasario iki vasaros pabaigos kas 3-4 savaites tręšiame kompleksinėmis trąšomis, naudodami pusę rekomenduojamos normos.
Prieš pirmąsias šalnas augalą perkeliame į šviesią, vėsią patalpą, kurioje temperatūra siekia 5-12 °C, pavyzdžiui, į žiemos sodą, šviesų šiltnamį arba nešildomą laiptinę. Žydėjimas dažnai būna būtent šiuo laikotarpiu, todėl verta užtikrinti kuo daugiau šviesos. Žiemą laistymą sumažiname iki minimumo, o dalies lapų numetimas yra natūralus reiškinys. Pavasarį, po paskutinių šalnų, augalą palaipsniui grūdiname ir išnešame į lauką. Genime po žydėjimo: sutrumpinus ūglius trečdaliu išlaikoma kompaktiška forma ir skatinamas šakojimasis, o pažeistas dalis pašaliname iki sveikos medienos.
Panaudojimas dekoratyvinėje sodininkystėje
Švelnių žiemų regionuose, nuo Floridos ir Teksaso iki Australijos bei Pietų Europos, Senna bicapsularis sodinama kaip soliteras, į retas žydinčias gyvatvores ir drugelių soduose. Didžiausias jos privalumas - žydėjimo laikas: auksiniai žiedai pasirodo tada, kai dauguma krūmų jau būna nužydėję, todėl augalas tampa vertingu rudens žiedadulkių ir nektaro šaltiniu. Vidutinio klimato sąlygomis ji auginama terasose ir oranžerijose, gerai derėdama su kitomis šiltųjų kraštų rūšimis, pavyzdžiui, oleandrais, lantanomis ar citrusiniais augalais. Dėl greito augimo įspūdingą augalą galima užauginti per vieną ar du sezonus.
Verta žinoti, kad daugelyje atogrąžų ir subtropikų regionų ši rūšis sulaukėjo ir laikoma invazine, be kita ko, Rytų Afrikoje, Galapagų salose, Naujojoje Kaledonijoje ir kai kuriose Australijos dalyse. Vidutinio klimato Europoje tokios rizikos nėra, nes augalas neperžiemoja dirvoje, tačiau Viduržemio jūros regionuose reikėtų vengti sodinti jį šalia natūralių teritorijų.
Kultūrinė reikšmė, istorija ir panaudojimas
Ši rūšis nuo ikikolumbinių laikų buvo naudojama Lotynų Amerikos liaudies medicinoje; nahuų tautos ją taikė odos ligoms gydyti. Lapų nuoviras buvo naudojamas bėrimams, žaizdoms, įkandimams ir grybeliniams pažeidimams plauti, o lapai, kaip ir kitų šios genties rūšių, pasižymi vidurius laisvinančiu poveikiu. Vietos virtuvėje jauni lapai būdavo verdami kaip daržovė, saldus ankščių minkštimas valgomas žalias, o skrudintos sėklos naudojamos kaip kavos pakaitalas. Kieta mediena buvo naudojama kurui ir smulkiems gaminiams, o pats krūmas sodintas kaip gyvatvorė ir priedanga. Europoje šis augalas nuo XVIII amžiaus žinomas kaip oranžerijų įdomybė, o pastaruosius kelis dešimtmečius vis dažniau siūlomas medelynuose kaip terasinis krūmas.
Kam tinka ši rūšis
Senna bicapsularis yra geras pasirinkimas tiems, kurie ieško greitai augančio, efektingai žydinčio konteinerinio augalo ir turi šviesią, vėsią vietą jam žiemoti. Jį įvertins egzotinių augalų mėgėjai, žiemos sodą ar šiltnamį prižiūrintys sodininkai ir visi, norintys praturtinti terasą rudenį žydinčiu augalu. Pakantus, sausrai ir genėjimui atsparus augalas taip pat tinka pradedantiesiems, jei tik užtikrinama visiška saulė ir apsauga nuo šalčio. Tačiau jis netinka sodininkams, tikintiems, kad vidutinio klimato sąlygomis krūmas galės peržiemoti dirvoje.
Santrauka
Senna bicapsularis, plačiau žinoma kaip Cassia bicapsularis, tropikų vešlumą derina su nedideliais poreikiais: greitai auga, pakenčia sausrą ir genėjimą, o rudenį apsipila auksiniais žiedais, viliojančiais bites ir drugelius. Vidutinio klimato Europoje ji auginama kaip vėsiame, šviesiame kambaryje žiemojantis vazoninis augalas. Ši rūšis neįtraukta į IUCN Raudonąją knygą kaip nykstanti; tokiose duomenų bazėse kaip NatureServe ir Useful Tropical Plants jos statusas nurodomas kaip negrėsmingas (secure / least concern), o daugelyje tropikų regionų ji netgi laikoma invaziniu augalu.
