Crotalaria spectabilis – Kiek graži krotalarija
Crotalaria spectabilis, žinoma kaip kiek graži krotalarija, o anglakalbėse šalyse vadinama showy rattlebox arba showy crotalaria, yra vienas įspūdingiausių Crotalaria genties augalų. Šią gentį sudaro keli šimtai rūšių, paplitusių visoje pasaulio tropikų juostoje. Šis status, vešlus pupinių (Fabaceae) šeimos augalas pasižymi retai kartu pasitaikančiomis savybėmis: labai greitu augimu, dideliais dekoratyviais lapais, ilgomis intensyviai geltonų žiedų kekėmis ir barškančiomis ankštimis, be to, geba surišti azotą ir slopinti kenksmingus dirvožemio nematodus. Tačiau ši rūšis yra labai nuodinga, todėl į tai verta atsižvelgti planuojant želdinius.
Šią rūšį 1821 metais aprašė vokiečių gydytojas ir botanikas Albrechtas Wilhelmas Rothas veikale Novae plantarum species, remdamasis iš Indijos gauta medžiaga. Ankstesnis pavadinimas Crotalaria sericea, kurį 1788 metais pavartojo Retzius, pasirodė esąs homonimas ir buvo atmestas. Genties pavadinimas kilo iš graikiško žodžio krotalon, reiškiančio barškutį arba kastanjetes, ir nurodo garsą, kurį skleidžia subrendusios sėklos, laisvai byrėdamos iš išsipūtusios ankšties. Rūšinis epitetas spectabilis lotyniškai reiškia „įspūdingas, vertas dėmesio“ ir taikliai apibūdina tiek lapų dydį, tiek žiedynų ilgį.
Botaninis aprašymas ir augalo išvaizda
Crotalaria spectabilis yra žolinis augalas su stačiu, tvirtu stiebu, paprastai išsišakojančiu viršutinėje pusėje. Dažniausiai jis užauga iki 60–150 cm aukščio, o derlinguose, drėgnuose dirvožemiuose, augdamas saulėtoje vietoje, gali pasiekti net apie 2 m. Stiebai lygūs, aiškiai briaunoti, žali arba nusidažę purpurine spalva, o su amžiumi pasidengia plonu vaškiniu apnašu. Apatinė ūglio dalis labai silpnai sumedėja, todėl augalas greitai suyra jį užarus, o tai svarbu auginant žaliajai trąšai.
Lapai paprasti, išsidėstę pražangiai, šiai genčiai gana dideli: lapalakštis yra 8–14 cm ilgio (jaunų augalų – net iki 15 cm) ir 3–8 cm pločio, atvirkščiai kiaušiniškos arba elipsiškos formos, plačiausias viršutinėje dalyje, bukas arba apvalus viršūnėje. Viršutinė lapo pusė plika ir matinės žalios spalvos, apatinė padengta trumpais prigludusiais plaukeliais. Būdingas skiriamasis požymis – ilgai išliekantys, pjautuviškai išlinkę 3–10 mm ilgio prielapiai, kurie ant stiebo išsilaiko visą sezoną. Augalas suformuoja gilią šaknų sistemą su iki 120 cm siekiančia liemenine šaknimi, ant kurios susidaro gumbeliai su Bradyrhizobium genties bakterijomis.
Augimo tempas ir vystymasis
Puikioji krotalarija yra itin greitai augantis augalas. Šiltomis sąlygomis visas gyvenimo ciklas – nuo sudygimo iki ankščių subrendimo – trunka 4–6 mėnesius. Žydėti ji pradeda praėjus vos maždaug dviem mėnesiams po sudygimo, o tuo metu augalas jau būna pasiekęs didelę dalį galutinio aukščio. Floridos smėlinguose dirvožemiuose atlikti tyrimai parodė, kad per penkis mėnesius krotalarijų pasėlis užaugino 10–11 tonų sausosios masės iš hektaro, kurioje buvo apie 170 kg azoto.
Atogrąžų klimato sąlygomis Crotalaria spectabilis gali augti kaip trumpaamžis puskrūmis ir išgyventi 2–3 sezonus, tačiau vidutinio klimato juostoje žūsta nuo pirmųjų šalnų ir auginama kaip vienmetis augalas. Tai nėra trūkumas: dėl rūšiai būdingo spartaus augimo kasmet iš sėklų išauginami įspūdingi augalai, kurie per vieną sezoną savo aukščiu prilygsta daugiamečiams krūmams.
Žydėjimas ir dauginimasis
Puikiosios krotalarijos žiedynai – purios, daugiažiedės kekės, išaugančios ūglių viršūnėse ir siekiančios nuo 15 iki net 50 cm ilgio. Kiekvieną žiedą remia patvari, širdies formos 1–2 cm ilgio pažiedė, todėl kekė dar prieš išsiskleidžiant pumpurams įgauna būdingą „žvynuotą“ išvaizdą. Taurelė yra 11–14 mm ilgio; vainikėlis tipiškas drugelinis: apie 2 cm skersmens ryškiai geltona burė, dažnai su aiškiomis purpurinėmis raudonomis gyslelėmis prie pamato, 9–18 mm ilgio sparneliai ir 10–14 mm ilgio, smailiai užsibaigianti valtelė, slepianti 10 kuokelių su dviejų tipų dulkinėmis.
Žiedus apdulkina vabzdžiai; juos noriai lanko bitės, įskaitant dideles Xylocopa genties bites, taip pat kamanės, gebančios atverti valtelę ir išlaisvinti žiedadulkes. Augalas daugiausia apsidulkina pats, todėl sėklas subrandina net auginamas kaip pavienis egzempliorius. Ankštys išsipūtusios, buožiškai pailgos, 4–5 cm ilgio ir 1,5–2,5 cm pločio, plikos, žalios, bręsdamos paruduoja ir patamsėja beveik iki juodumo. Jose yra 20–24 netaisyklingos širdies formos, maždaug 3,5 × 4 mm dydžio, nuo alyvuogių spalvos iki tamsiai rudų sėklų; tūkstančio sėklų masė – apie 15 g. Gamtoje subrendusios ankštys plyšta, o sėklas taip pat išplatina paukščiai ir vanduo.
Toksiškumas: pirolizidino alkaloidai
Svarbiausia šios rūšies savybė, kurią būtina žinoti prieš pradedant ją auginti, yra jos nuodingumas. Visose augalo dalyse, o didžiausia koncentracija - sėklose, yra monokrotalino - pirolizidino alkaloido, kuris kepenyse virtęs sudaro reaktyvius junginius, pažeidžiančius kepenų, plaučių ir kraujagyslių ląsteles. Apsinuodijimų aprašyta arkliams, galvijams, avims, ožkoms, kiaulėms ir naminiams paukščiams - tiek suėdus augalų ganykloje, tiek pašarus ar grūdus, užterštus krotalarijų sėklomis. Ūmus apsinuodijimas po didelės dozės per kelias dienas sukelia kepenų nepakankamumą, o ilgalaikis mažų dozių vartojimas po kelių savaičių ar mėnesių - lėtinę kepenų fibrozę ir išsekimą. Be to, monokrotalinas taip stipriai pažeidžia plaučių kraujagysles, kad eksperimentinėje farmakologijoje jis naudojamas laboratoriniams gyvūnams plautinei hipertenzijai sukelti.
Nupjovus ar išdžiovinus augalą, jo toksiškumas neišnyksta, todėl augalų likučių negalima duoti gyvūnams ar maišyti su šienu. Ankstesni bandymai naudoti didžiąją krotalariją kaip pašarinį augalą buvo nutraukti būtent dėl šios priežasties. Žmones nuo atsitiktinio lapų suvartojimo veiksmingai atbaido jų kartus skonis, tačiau sėklas ir ankštis reikia laikyti vaikams nepasiekiamoje vietoje. Verta pridurti, kad tą patį nuodą gamtoje naudoja Utetheisa ornatrix kandies vikšrai, mintantys Crotalaria ankštimis ir kaupiantys alkaloidus kaip cheminę apsaugą nuo plėšrūnų.
Aplinkos reikalavimai ir tolerancija
Natūralus rūšies arealas apima Indijos subkontinentą - nuo Pakistano per Indiją ir Nepalą iki Bangladešo - taip pat Himalajus, Mianmarą, Tailandą, Laosą, Vietnamą, pietų Kiniją, Taivaną ir Andamanų bei Nikobarų salas. Ten ji auga nuo jūros lygio iki maždaug 1500 m virš jūros lygio, miškų pakraščiuose, kalnų pievose, ganyklose ir tarp pasėlių, regionuose, kuriuose per metus iškrinta 900–2800 mm kritulių, o vidutinė temperatūra siekia 12–28 °C. Jai tinka sezoniškai sausų tropikų klimatas, kai po lietingo augimo laikotarpio ateina sausasis ankščių nokimo sezonas.
Auginama krotalarija yra ypač tolerantiška. Geriausiai auga saulėtoje vietoje, tačiau pakenčia lengvą pavėsį. Ji priima smėlingą, priemolio, molingą ir net sunkią dirvą, esant labai plačiam pH diapazonui nuo 4,8 iki 8,0, o optimalus pH yra apie 6–6,5. Nederlingos dirvos nekelia problemų dėl simbiotinio azoto fiksavimo. Suaugę augalai atsparūs sausrai, tačiau nepakenčia ilgalaikio užmirkimo. Vienintelis rimtas apribojimas yra šaltis: ūgliai pažeidžiami jau esant maždaug -1°C temperatūrai, o augalas neišgyvena jokio šalčio.
Auginimas vidutinio klimato sąlygomis
Vėsesniuose Europos regionuose krotalarija auginama kaip šilumamėgis vienmetis augalas, panašiai kaip ricinmedis ar brugmansija. Į gruntą ji sodinama tik pasibaigus pavasarinėms šalnoms, šiltoje, saulėtoje ir nuo vėjo apsaugotoje vietoje, maždaug 50–80 cm atstumu. Šiltą vasarą augalai greitai pasiekia daugiau kaip metro aukštį, o žydėjimas paprastai prasideda antroje vasaros pusėje ir tęsiasi iki pirmųjų šalnų. Vėsiomis, lietingomis vasaromis augimas lėtesnis, o žydėjimas ne toks gausus, todėl regionuose, kuriuose sezonas trumpas, verta parinkti augalui šilčiausią vietą sode, pavyzdžiui, prie pietinės sienos.
Auginimas vazone yra geras sprendimas terasose ir balkonuose. Dėl gilios liemeninės šaknies vazono talpa turėtų būti ne mažesnė kaip 10–15 litrų, o pats vazonas - pakankamai aukštas; substratas turėtų būti laidus vandeniui, su smėlio arba perlito priemaiša. Vazoninius augalus reikia laistyti dažniau nei augančius grunte, tačiau jie nepakenčia užsistovėjusio vandens. Tręšti azotu nereikia; sezono pradžioje pakanka nedidelio kiekio kompleksinių trąšų, o azoto perteklius skatina lapų augimą žiedų sąskaita. Žiemoti šviesioje patalpoje, kurioje temperatūra aukštesnė nei 10°C, techniškai įmanoma, tačiau retai apsimoka, nes iš sėklų lengva išauginti naujus, stipresnius augalus. Augalą kartais puola jaunas ankštis ėdantys vikšrai, o drėgnomis vasaromis - Alternaria genties grybai.
Pritaikymas dekoratyvinėje sodininkystėje ir žemės ūkyje
Kaip dekoratyvinis augalas Crotalaria spectabilis tinka vienmečių augalų gėlynams, egzotiško charakterio kompozicijoms, daugiamečių gėlynų fonui ir kaip soliteras. Dideli lapai suteikia jam vešlų, beveik tropinį vaizdą, o ilgos, ryškiai geltonos kekės iš tolo gerai matomos ir daugelį savaičių vilioja apdulkintojus. Rudenį papildoma puošmena tampa tamsėjantys, barškantys ankštys, dažnai naudojamos džiovintose puokštėse ir dekoracijose. Pietinių Jungtinių Amerikos Valstijų sodininkystės tradicijoje ši rūšis buvo vertinama būtent dėl ilgo ir gausaus žydėjimo.
Kitas, istoriškai svarbesnis šio augalo vaidmuo - gerinti dirvožemį. XX amžiaus pradžioje jis buvo atvežtas į pietryčių Jungtines Amerikos Valstijas kaip žaliosios trąšos ir tarpinių pasėlių augalas, gerinantis smėlingų dirvožemių derlingumą. Puikioji krotalarija per trumpą laiką išaugina daug azoto turinčios biomasės, saugo dirvožemį nuo erozijos, o jos šaknys veiksmingai mažina šakninių nematodų iš Meloidogyne genties ir Belonolaimus nematodų populiacijas, todėl yra naudinga vėlesniems pasėliams, pavyzdžiui, daržovėms ir braškėms. Azijoje ji taip pat buvo naudojama kaip stiebų pluošto šaltinis ir liaudies medicinoje - išoriškai gydant niežus ir impetigą. Šią istoriją temdo faktas, kad šiltame klimate rūšis sulaukėjo ir tapo įkytria žemės ūkio laukų piktžole bei gyvūnų apsinuodijimų priežastimi, todėl kelių JAV valstijų invazinių augalų sąrašuose ji įtraukta į sąrašus.
Kam tinka ši rūšis
Puikioji krotalarija - tai pasiūlymas sodininkams, mėgstantiems greitai augančius, įspūdingus ir neįprastus, o kartu nereiklius augalus. Ją įvertins egzotinio stiliaus sodų mėgėjai, pupinių augalų kolekcininkai, bitininkai ir ekologiškai ūkininkaujantys žmonės, kuriems svarbu natūraliai praturtinti dirvožemį azotu ir sumažinti nematodų kiekį daržovių lysvėse. Ji tinka pradedantiesiems, nes atleidžia dirvožemio ir laistymo parinkimo klaidas. Tačiau ji netinka sodams, kuriuose laisvai būna gyvulių ar naminių gyvūnų, linkusių graužti augalus, taip pat šalia ganyklų ir pašarinių augalų laukų.
Apibendrinimas
Crotalaria spectabilis - greitai augantis, vešlus vidutinio klimato vienmetis augalas, per vieną sezoną pasiekiantis 1-2 m aukštį ir daugelį savaičių puošiantis sodą ilgomis geltonų vėdryninių žiedų kekėmis, o rudenį - barškančiomis ankštimis. Jis toleruoja beveik bet kokį dirvožemį, pats kaupia azotą ir mažina nematodų kiekį, tačiau nepakenčia šalčio ir yra nuodingas žmonėms bei gyvūnams dėl monokrotalino. Rūšis plačiai paplitusi viso pasaulio tropikuose ir jai negresia išnykimas; pasauliniame IUCN Raudonajame sąraše ji neįvertinta.
