Tacca integrifolia – Krąpiel Całolistna (Baltoji Šikšnosparnio Gėlė)
Tacca integrifolia, žinoma kaip baltoji šikšnosparnio gėlė (white bat flower), yra viena iš neįprastiausių ir lengvai atpažįstamų augalų pasaulyje. Ji priklauso Dioscoreaceae šeimai ir kilusi iš drėgnų tropinių ir subtropinių Pietryčių Azijos miškų – nuo Butano, Rytų Himalajų ir Indijos, per Mianmarą, Tailandą ir Vietnamą, iki Malajų pusiasalio, Sumatros, Javos ir Borneo. Natūralioje aplinkoje auga po miško paklote, nuolat drėgnoje ir šiltoje aplinkoje, kalvotose vietovėse.
Sinonimai ir pavadinimai
Šį rūšį aprašė Ker Gawler. POWO duomenų bazė nurodo kelis dešimtis sinonimų; dažniausiai tiek tiekėjų, tiek literatūroje sutinkami yra:
- Ataccia integrifolia (Ker Gawl.) J.Presl
- Ataccia aspera (Roxb.) Kunth
- Tacca aspera Roxb.
- Tacca laevis Roxb.
- Tacca lancifolia Zoll. & Moritzi
Baltais lapeliais forma kartais parduodama kaip Tacca integrifolia 'Nivea' (anksčiau Tacca nivea). Anglų kalboje rūšis vadinama white bat flower, bat head lily, cat's whiskers arba devil flower; lietuviškai – krąpiel całolistna, taip pat sutinkami pavadinimai „šikšnosparnio gėlė“ ir „šikšnosparnio augalas“. Anksčiau Tacca gentis buvo priskiriama atskirai Taccaceae šeimai.
Botaninis aprašymas ir išvaizda
Tai šakniastiebinis, kuokštinis daugiamečiai augalas, paprastai siekiantis nuo 60 iki 120 centimetrų aukščio, o optimaliose šiltnamio sąlygose kartais ir daugiau. Lapai dideli, lygiažiedžiai (iš čia epitetas integrifolia – viso lapo), pailgi elipsiški iki lancetiški, tamsiai žali ir blizgūs, pritvirtinti prie ilgų kotelių. Tačiau tikrasis kolekcininkų delikatesas yra žiedynas.
Įspūdingą „šikšnosparnio gėlę“ sudaro dvi didelės, pakeltos lapelės, primenančios išskleistus sparnus arba šikšnosparnio ausis – šios rūšies jos yra baltos iki kreminės spalvos su purpuriniu violetiniu gyslotumu, išskleistos iki 20–30 cm pločio. Iš žiedyno kabo daugybė plonų lapelių, vadinamų „ūsais“, ilgų ir violetiškai purpurinių, paprastai siekiančių apie 25–30 centimetrų. Tikrieji žiedai yra smulkūs, susitelkę į kuokštelį, tamsiai purpuriniai iki beveik juodų, žydi daugiausia vasarą ir, tinkamai prižiūrint, gali žydėti pakartotinai sezono metu.
Temperatūros reikalavimai ir vieta
Tacca integrifolia yra griežtai tropinis augalas ir visiškai neatsparus šalčiui. Reikalauja nuolatinės temperatūros virš maždaug 13–15°C, o optimalus augimo diapazonas yra 21–27°C. Priskiriama USDA 11 zonai, o vidutinio klimato sąlygomis tai reiškia auginimą tik po stogu. Svarbiausia yra pusiau šešėlinė iki šešėlinės vieta su išsklaidytu apšvietimu – tiesioginė saulė, ypač karštomis dienomis, gali nudeginti lapus. Rūšis taip pat blogai toleruoja šaltus skersvėjus ir staigius temperatūros svyravimus.
Auginimas vidutinio klimato sąlygomis
Europos sąlygomis šis augalas auginamas tik namuose, žiemos soduose, šiltnamiuose arba drėgnose terariumuose ar paludariumuose. Reikalauja aukštos oro drėgmės, geriausia virš 50–60%, kurią užtikrina purškimas, padėklai su drėgnu keramzitu arba drėkintuvas, išlaikant gerą oro cirkuliaciją – pastaroji svarbi grybelinių ligų profilaktikai, kurioms augalas gali būti jautrus.
Dirva turėtų būti pralaidi, humusinga, šiek tiek rūgšti – gerai tinka orchidėjų mišiniai su žievės ir perlito priedais – nuolat šiek tiek drėgna, bet niekada permirkusi. Augalas jautrus tiek išdžiūvimui, tiek šaknų puvimui, todėl drėgmės pusiausvyra čia yra labai svarbi. Žiemą laistoma saikingiau, visada išlaikant šilumą.
Auginimas iš sėklų
Dauginimas iš sėklų yra sudėtingas ir reikalauja kantrybės. Dygimas dažnai būna ilgas ir nevienodas – paprastai nuo 2 iki 6 mėnesių, kartais ilgiau. Reikalinga aukšta ir pastovi dirvos temperatūra, apie 25–30°C, nuolatinė drėgmė po dangčiu ir šviežia, švari sėklų substrato medžiaga. Sėklos sėjamos paviršutiniškai (keliais milimetrais) ir geriausia naudoti šviežias – laikytos ir išdžiūvusios sėklos dygsta prastai arba visai nedygsta. Naudinga jas mirkyti parą šiltame vandenyje, o daigai reikalauja apsaugos nuo išdžiūvimo (damping-off).
Panaudojimas ir kam tinka
Tacca integrifolia yra kolekcinis ir „efektingas“ augalas, vertinamas dėl neįprasto, egzotiško žiedo – stiprus dekoratyvinis akcentas interjerams, žiemos sodams ir dideliems terariumams ar paludariumams. Tai vienas iš tų augalų, kurie iš karto patraukia dėmesį ir tampa pokalbių tema. Dėl aukštų drėgmės ir temperatūros reikalavimų, jautrumo perlaistymui ir kaprizingo dygimo rekomenduojamas patyrusiems retų augalų mylėtojams, turintiems sąlygas išlaikyti pastovią šilumą ir aukštą drėgmę.
Įdomybės
Pavadinimas „šikšnosparnio gėlė“ kilo nuo žiedo formos: dvi pakeltos žiedlapės atrodo kaip išskleistos sparnai, o kabančios tamsios siūlų formos dalys – kaip ūsai. Šio augalo siūliškos žiedlapės yra vienos ilgiausių tokio tipo struktūrų augalų pasaulyje. Tamsi spalva ir švelnus, silpnas žiedų kvapas sukūrė populiarią hipotezę apie apdulkinimą musėmis, tačiau tyrimai rodo, kad Tacca rūšys daugiausia yra savidulkės – todėl spalvinga teorija apie „mėsėdžius apdulkintojus“ yra bent jau abejotina.
Santrauka
Baltasis šikšnosparnio žiedas yra vienas įspūdingiausių retų šešėlio mėgstančių augalų. Jis jungia neįprastą „šikšnosparnio“ žiedyną su ilgais violetiniais „ūsais“ ir blizgiais, vientisais lapais. Reikalauja pastovios šilumos, aukštos drėgmės ir šešėlio, o dauginimas iš sėklų yra kantrybės išbandymas – tačiau patyrusiam kolekcininkui su tinkamomis sąlygomis tai yra vienas iš labiausiai patenkinančių ir atpažįstamų augalų kolekcijoje.
