Cleistocactus smaragdiflorus – smaragdiniais žiedais žydintis kleistokaktusas
Cleistocactus smaragdiflorus, arba smaragdiniais žiedais žydintis kleistokaktusas, yra vienas iš charakteringiausių koloninių kaktusų rytinėse Andų priekalnėse. Šis krūmiškas, stipriai išsišakojęs kaktusinių (Cactaceae) šeimos sukulentas visų pirma žinomas dėl neįprastų žiedų: siaurų, skaisčiai raudonų arba rožinių vamzdelių, pasibaigiančių ryškiu smaragdiškai žaliu galiuku. Toks dviejų spalvų derinys tarp kaktusų yra retas, todėl šią rūšį sunku supainioti su kita, nors savo forma ji primena artimai giminingą Cleistocactus baumannii.
Šią rūšį kaip Cereus smaragdiflorus 1894 metais aprašė prancūzų gydytojas ir botanikas Frédéric Albert Constantin Weber, o 1920 metais Nathaniel Lord Britton ir Joseph Nelson Rose savo monografijoje „The Cactaceae“ perkėlė ją į Cleistocactus gentį. Literatūroje ji kartais vadinama „fire-cracker cactus“ – petardiniu kaktusu – dėl stačių, liepsną primenančių žiedų. Plants of the World Online nurodo keliolika sinonimų, tarp jų Cereus baumannii var. smaragdiflorus, Echinopsis smaragdiflora, Cleistocactus ferrarii, Cleistocactus rojoi ir Cleistocactus villamontesii; dabartinėje taksonomijoje jie laikomi vietinėmis vienos kintančios rūšies formomis.
Botaninis aprašymas ir augalo forma
Smaragdiniais žiedais žydintis kleistokaktusas auga kaip tankus krūmas iš daugybės liaunų, cilindriškų stiebų, išaugančių iš augalo pagrindo. Jauni stiebai būna statūs, tačiau ilgėdami palaipsniui lanku išlinksta, nusvyra ir atsigula ant žemės, o jų viršūnės vėl pakyla į viršų. Stiebo skersmuo tesiekia 2–3 cm, o ilgis gali būti 1,5–2 m, todėl augalas įgauna būdingą gyvatišką formą. Stiebo paviršiumi išilgai eina 12–14 žemų, plokščių šonkaulių, ant kurių nedideliais tarpais išsidėsčiusios areolės, padengtos šviesiai rudu veltiniu.
Spygliai tankūs ir smulkūs. Kiekviena areolė išaugina 10–14 plonų, adatėles primenančių iki 10 mm ilgio radialinių spyglių ir 4–6 standesnius, išsikišusius 15–35 mm ilgio centrinius spyglius. Spygliai būna gelsvi, šiaudų spalvos arba tamsiai rudi, todėl iš tolo kerelis atrodo auksinis arba rusvas. Palyginti su Cleistocactus baumannii, spygliai paprastai būna trumpesni ir tamsesni, o visas augalas - gležnesnis; palyginti su populiariuoju sidabriškuoju Cleistocactus strausii, jis yra aiškiai lieknesnis ir neturi plaukuoto apdangalo.
Augimo tempas ir vystymasis
Cleistocactus smaragdiflorus auga vidutiniu tempu. Pirmaisiais metais daigai primena smulkias, stačias kolonėles, o šakotis nuo pagrindo paprastai pradeda, kai pagrindinis ūglis pasiekia 15–25 cm aukštį. Visiškoje saulėje ir reguliariai laistant vasarą, ūgliai per metus paauga nuo kelių iki keliolikos centimetrų. Gamtoje suaugęs augalas pasiekia 1–1,5 m aukštį, kai kurių šaltinių duomenimis, net 2 m, o šliaužiantys ūgliai gali išskleisti kelių metrų pločio kerą. Auginamas vazone augalas išlieka gerokai kompaktiškesnis ir po kelerių metų suformuoja 30–60 cm aukščio kerą.
Rūšis yra ilgaamžė; seni egzemplioriai kolekcijose ir botanikos soduose gyvuoja kelis dešimtmečius. Ūglių pagrindo sumedėjimas yra natūralus ir nerodo ligos. Su amžiumi augalas žydi vis gausiau, o ilgus ūglius prireikus galima patrumpinti – iš nupjautų fragmentų lengva išauginti auginius.
Žydėjimas ir dauginimas
Genties pavadinimas Cleistocactus kilęs iš graikiško žodžio kleistos – uždaras – ir tiksliai apibūdina žiedus, kurie beveik neatsiveria. Smaragdažiedžio kleistokaktuso žiedai yra 4–5 cm ilgio ir maždaug 1–1,2 cm skersmens, tiesūs, vamzdiški, šiek tiek susiaurėję virš mezginės. Vamzdelis ir mezginė yra nuo raudonų iki rausvų, išoriniai apyžiedžio lapeliai gelsvi, o smulkūs vidiniai lapeliai – ryškiai smaragdiškai žali, smailūs ir neatsiveriantys. Kuokeliai lieka pasislėpę vamzdelio viduje, o iš žiedo kyšo tik žalias liemenėlis su 5–8 purkomis. Visa ši sandara yra prisitaikymas žiedadulkėms pernešti kolibriams, kurie įkiša snapą į siaurą vamzdelį.
Žiedai pasirodo šonuose, iš areolių subrendusių ūglių viršutinėje dalyje, daugiausia pavasarį ir vasarą; palankiomis sąlygomis augalas žydi bangomis daugelį savaičių ir yra vienas iš lengviausiai pražystančių kleistokaktusų. Po apdulkinimo subręsta rutuliški, nuo geltonų iki rausvų vaisiai, kurių skersmuo siekia iki 1,5 cm; juose yra daugybė smulkių juodų sėklų. Vaisiai yra valgomi, o paplitimo vietose renkami gamtoje. Be sėklų, rūšis lengvai dauginama ūglių auginiais, kurie po kelių dienų apdžiovinimo vasarą įsišaknija per 3–8 savaites.
Aplinkos sąlygos ir tolerancija
Natūralus arealas apima Tarichos departamentą pietų Bolivijoje ir Argentinos Chuchujaus, Saltos, Tukumano, Katamarkos bei La Riochos provincijas. Augalas auga sausuose, akmenuotuose 300–1500 m aukščio šlaituose, pereinamojoje zonoje tarp sauso Čako miško ir drėgnesnių yungų miškų, kur auga tarp krūmų ir žemų medžių. Šių vietovių klimatas šiltas, vasaros lietinguoju sezonu ir sausa, vėsesne žiema; aukštesnėse augavietėse pasitaiko naktinių šalnų, todėl ši rūšis gana gerai toleruoja trumpalaikį šaltį.
Auginant Cleistocactus smaragdiflorus reikia saulėtos vietos ir geros oro cirkuliacijos, tačiau, kaip aukštesnių vietovių augalas, jis nemėgsta itin didelio karščio uždarose, tvankiose patalpose. Sausrą toleruoja be sunkumų, tačiau labai blogai reaguoja į drėgmės ir šalčio derinį, dėl kurio greitai pradeda pūti šaknys ir stiebų pagrindas. LLIFLE duomenimis, visiškai sausame substrate augalas trumpai ištveria temperatūros kritimą iki maždaug -7 °C, o „World of Succulents“ priskiria jį USDA 9b–11b zonoms; praktiškai saugi minimali temperatūra yra apie 0 °C.
Auginimas vidutinio klimato sąlygomis
Vėsesniuose Europos regionuose ši rūšis auginama induose. Tinka šiek tiek platesnis nei gilesnis vazonas su drenažo angomis ir drenažo sluoksniu, pripildytas mineralinio, laidaus substrato – pavyzdžiui, kaktusų žemės mišinio su stambiagrūdžiu smėliu, žvyru arba pemza santykiu 1:1. Nuo vėlyvo pavasario iki ankstyvo rudens augalą galima laikyti lauke, saulėtoje, nuo lietaus apsaugotoje terasoje arba balkone, kur gausi šviesa ir dienos bei nakties temperatūros svyravimai skatina kompaktišką augimą ir tvirtus spyglius.
Vegetacijos laikotarpiu laistoma gausiai, bet retai – tik substratui visiškai išdžiūvus. Kas 3–4 savaites tręšiama mažai azoto turinčiomis kaktusų trąšomis. Rudenį, temperatūrai krintant, laistymas palaipsniui ribojamas, o nuo lapkričio iki kovo augalas laikomas beveik visiškai sausas šviesioje, vėsioje 5–12 °C temperatūros vietoje. Toks ramybės laikotarpis yra labai svarbus: šiltai, prastai apšviestoje patalpoje žiemojantys kaktusai ištįsta, praranda kompaktiškumą ir retai žydi. Persodinama pavasarį kas 2–3 metus, o po persodinimo maždaug savaitę nelaistoma.
Panaudojimas dekoratyvinėje sodininkystėje
Smaragdinis kleistokaktusas vertinamas kaip kolekcinis ir dekoratyvinis augalas. Jo laibi, auksaspalviai stiebai ir liepsnos spalvos žiedai puikiai atrodo plačiuose dubeniuose, kuriuose stiebai gali laisvai svyruoti per kraštą, arba ant saulėtų palangių. Švelnaus klimato regionuose – Viduržemio jūros baseine, Kanarų salose ar Kalifornijoje – jis sodinamas alpinariumuose ir dykuminiuose soduose šalia agavų, opuncijų, echinopsių ir kitų kserofitų, kur ilgainiui suformuoja didelius, žydinčius kerus. Vėsesniuose Europos regionuose jis auginamas šiltnamiuose, oranžerijose ir šviesiose patalpose, o vasarą puošia terasas.
Pavadinimo istorija ir etimologija
Rūšies epitetas smaragdiflorus jungia lotynišką žodį smaragdinus – smaragdinis – su galūne -florus, reiškiančia „žiedinis“, ir tiesiogiai nurodo į smaragdiškai žalius žiedų viršūnių galiukus. Lietuviškas pavadinimas Smaragdinis kleistokaktusas yra tiesioginis šio pavadinimo vertimas. Gentį Cleistocactus 1861 metais aprašė prancūzų botanikas Charles Lemaire, o jos pavadinimas, kilęs iš graikų kalbos žodžio kleistos, „uždaras“, apibūdina beveik neatsiveriančius žiedus, būdingus visai grupei. Šiandien genčiai priskiriama apie 25 rūšys iš Peru, Bolivijos, Argentinos ir Urugvajaus, augančios Anduose ir jų priekalnėse iki maždaug 3000 m virš jūros lygio.
Augalas į Europos kolekcijas pateko XIX amžiaus pabaigoje, intensyvių Andų kaktusų tyrimų laikotarpiu, ir nuo tada nuolat auginamas, nors, kaip pažymi LLIFLE autoriai, išlieka gerokai mažiau žinomas nei sidabriškasis Cleistocactus strausii. Daugeliui kolekcininkų tai yra būtent tas „antrasis“ kleistokaktusas, stebinantis lengvu žydėjimu ir spalvų intensyvumu.
Kam tinka ši rūšis
Cleistocactus smaragdiflorus yra geras pasirinkimas pradedantiesiems kaktusų mėgėjams, norintiems iš sėklų išauginti jau po kelerių metų žydintį augalą be sudėtingų priežiūros procedūrų. Jį įvertins ir kolekcininkas, ieškantis neįprastos žiedų spalvos rūšių, taip pat kiekvienas, turintis saulėtą palangę, balkoną ar šiltnamį ir vėsią vietą žiemojimui. Tačiau tai nėra augalas tamsioms patalpoms ar ištisus metus auginamas šildomame, silpnai apšviestame bute – be pakankamai šviesos ir žiemos ramybės laikotarpio jis praranda būdingą formą ir nežydi.
Santrauka
Smaragdinis kleistokaktusas išsiskiria nedideliais poreikiais ir nepaprastu grožiu: laibi, auksiniais spygliais apsiginklavę stiebai, gausus žydėjimas ir nepakartojami raudonai žali žiedai, gamtoje apdulkinami kolibrių. Jam reikia visiškos saulės, mineralinio substrato, saikingo laistymo ir vėsaus, sauso žiemojimo, o mainais jis dešimtmečius auga ir žydi vazone. IUCN Raudonajame sąraše ši rūšis nuo 2013 metų priskiriama prie mažiausiai susirūpinimą keliančių rūšių (LC) – jos arealas platus, ji gausi ir aptinkama saugomose teritorijose, nors vietomis jai grėsmę kelia buveinių keitimas į dirbamą žemę ir ožkų ganymas.
