Philodendron lacerum – Filodendron Lacerum
Philodendron lacerum yra vienas iš išskirtiniausių Karibų filodendrų - visžalis vijoklis iš aroninių (Araceae) šeimos, kurio subrendę lapai atrodo taip, lyg kas nors būtų tyčia sukarpęs jų kraštus. Būtent šį požymį rūšies pavadinime įamžino austrų botanikas Nikolaus Joseph von Jacquin, XVIII amžiuje aprašęs augalą kaip Arum lacerum. 1829 metais Heinrichas Wilhelmas Schottas, šiuolaikinės aroninių sistematikos kūrėjas, perkėlė jį į Philodendron gentį ir suteikė iki šiol galiojantį derinį Philodendron lacerum (Jacq.) Schott.
Rūšis kilusi iš Didžiųjų Antilų: auga Kuboje, Jamaikoje ir Hispanioloje, t. y. Haityje bei Dominikos Respublikoje. Už natūralaus paplitimo ribų ji pateko į tropikų auginimą ir kai kur sulaukėjo, be kita ko, Havajuose ir Filipinuose, kur žinoma vietiniu „bagawak“ pavadinimu. Europos kolekcijose ji tebėra palyginti reta ir aroninių mėgėjų vertinama dėl neįprastos lapų formos bei stipraus vijoklinio augimo.
Botaninis aprašymas ir augalo išvaizda
Philodendron lacerum yra hemiepifitas, tačiau gali būti ir epifitas. Tai reiškia, kad jaunas augalas gali pradėti augti miško paklotėje, vėliau lipti medžio kamienu, arba iš karto sudygti aukštai lajoje, tarp šakų esančioje humuso sankaupoje, ir iš ten leisti šaknis žemyn, link dirvožemio. Stiebas vijoklinis, su maždaug 4–8 cm ilgio tarpubambliais; iš kiekvieno mazgo išauga pridėtinės šaknys, kurios pritvirtina ūglį prie žievės ir pasisavina vandenį bei mineralines medžiagas iš kamienu nutekančio lietaus vandens. Subrendę augalai gamtoje užauga iki kelių, o kai kurių šaltinių duomenimis, net iki maždaug 10 metrų aukščio.
Lapai aiškiai dvispalviai: viršutinis lapalakščio paviršius yra nuo žalio iki pilkšvai žalio ir pusiau matinis, apatinis - tamsesnis ir labiau blizgantis. Lapalakštis vidutiniškai odiškas, aiškiai standesnis nei filodendrų plonais, gležnais lapais, tačiau ne toks kietas kaip sausesnėse augavietėse augančių epifitinių rūšių. Pagrindinė gysla smarkiai iškili ir iš viršaus šiek tiek šviesesnė. Lapalakščio ilgis siekia apie 50 cm, plotis - 20–25 cm; lapai auga ant lygių, apvalių, nežymiai suplokštėjusių, 20–35 cm ilgio lapkočių. Nauji lapai išnyra iš juos gaubiančių katafilių, t. y. žvynuotų pradinių lapų, kurie gali būti iki 40 cm ilgio ir nukrinta išsiskleidus lapalakščiui.
Įdomiausias augalo išvaizdos bruožas yra lapo kraštas. Daigų ir jaunų ūglių lapalakštis beveik ištisakraštis, nebent šiek tiek banguotas. Augalui bręstant ir kylant šviesos link, vėlesni lapai suformuoja vis gilesnes, netaisyklingas iškarpas, kurios suaugusių augalų lapuose siekia maždaug pusę atstumo nuo krašto iki pagrindinės gyslos. Poveikis primena vėjo suplėšytą lapalakštį - iš čia kilęs lotyniškas būdvardis lacer, „suplėšytas, perplėštas“. Tokia heterofilija, t. y. lapų formos kintamumas priklausomai nuo amžiaus, būdinga daugeliui vijoklinių aroninių.
Augimo tempas ir raida
Palankiomis sąlygomis – šilumoje, esant didelei oro drėgmei ir stabiliai atramai – Philodendron lacerum auga vidutiniškai greitai arba greitai. Nauji lapai reguliariai pasirodo visą vegetacijos sezoną, o stiebas ilgėja formuodamas naujus tarpubamblius. Atrama atlieka esminį vaidmenį: drėgną substratą (samanas, kokoso pluoštą, žievę) pasiekiančios pridėtinės šaknys leidžia augalui „pajusti“, kad jis lipa į medį, ir pradėti auginti didelius, subrendusius lapus su giliomis iškarpomis. Be atramos palikti stiebai svyra, auga lėčiau ir daugelį metų gali išlaikyti jaunatviškus lapus.
Kambarinėmis sąlygomis tinkamai prižiūrimas augalas per kelerius metus pasiekia 2–3 metrų aukštį, o šiltnamyje arba žiemos sode gali žaliai apaugti visą sieną. Tai ilgaamžis augalas; gamtoje pavieniai individai gyvena dešimtmečius, nuolat atnaujindami lapus ir augdami nuo viršūnės. Seni apatiniai stiebo segmentai laikui bėgant praranda lapus – tai natūralus procesas, nes miške vijoklis vis tiek turi lapais apaugusią tik medžio lajoje esančią dalį.
Žydėjimas ir dauginimas
Filodendro žiedynas yra burbuolė (spadix), apgaubta papėdlapiu (spatha) – tai būdinga visai aroninių šeimai struktūra. Philodendron lacerum viename mazge paprastai susidaro 2–3 statūs žiedynai, iškilę ant 20–30 cm ilgio žiedkočių. Grakštus papėdlapis yra 10–15 cm ilgio ir maždaug 5–7 cm pločio; jo apatinė, vamzdiška dalis viduje yra purpurinė, o atsivėrusi viršutinė – sieros geltonumo arba dramblio kaulo spalvos. Cilindrinė, trumpai kotuota, maždaug 10 cm ilgio burbuolė apatinėje dalyje turi moteriškus žiedus, aukščiau – sterilių žiedų zoną, o viršūnėje – vyriškus žiedus. Gamtoje apdulkintojai yra vabalai, viliojami kvapo ir burbuolės skleidžiamos šilumos; po apdulkinimo ant burbuolės išsivysto kelių milimetrų ilgio smulkios uogos.
Auginamas augalas dauginamas vegetatyviškai stiebo auginiais, turinčiais bent vieną mazgą su pridėtine šaknimi, taip pat sėklomis, jei yra apdulkintų žiedynų. Namuose jis žydi retai; tai būdinga dideliems, subrendusiems egzemplioriams, auginamiems į šiltnamio sąlygas panašiomis sąlygomis.
Aplinkos reikalavimai ir tolerancija
Natūrali šios rūšies buveinė – drėgni Didžiųjų Antilų tropiniai miškai, kur temperatūra visus metus laikosi maždaug 20–30 °C, o oro drėgmė dažnai viršija 80 %. Augalas auga aukštų medžių pavėsyje, todėl šviesa jį pasiekia išsklaidyta ir filtruota pro lajas. Šios sąlygos lemia jo auginimo reikalavimus: ryški, bet ne tiesioginė šviesa, nuolatinė substrato ir oro drėgmė bei šalčio nebuvimas.
Philodendron lacerum netoleruoja žemos temperatūros. Žemesnėje nei maždaug 13 °C temperatūroje augimas sustoja, esant 10 °C pažeidžiami lapai, o šalna augalą pražudo. Tai atitinka USDA 11 atsparumo šalčiui zoną. Kita vertus, jis gana atsparus trumpalaikiam substrato išdžiūvimui, jei oro drėgmė išlieka didelė - tai tipiška epifitams, kurių šaknys gamtoje periodiškai būna veikiamos oro. Daug prasčiau toleruoja nuolatinį užmirkimą ir sunkų, susigulėjusį dirvožemį.
Auginimas vidutinio klimato sąlygomis
Vėsesniuose Europos regionuose Filodendron Lacerum auginamas tik kaip konteinerinis augalas. Geriausiai jis jaučiasi šildomoje patalpoje, oranžerijoje arba šiltnamyje, kur temperatūra nenukrinta žemiau 15 °C. Vasarą jį galima išnešti į nuo vėjo apsaugotą balkoną arba terasą, į pusiau šešėlingą vietą, tačiau įnešti į vidų reikia dar prieš nakties temperatūrai nukrentant žemiau keliolikos laipsnių. Vieta turėtų būti šviesi, su išsklaidyta šviesa; pro stiklą krintanti kaitri pietinė saulė sukelia lapų geltonavimą ir rudus lapalakščių nudegimus.
Substratas turėtų būti purus, laidus orui ir humusingas. Tinka durpių arba gero komposto mišinys su pušų žieve, perlitu ir kokoso plaušais - toks, koks naudojamas epifitiniams aroniniams augalams. Laistoma saikingai, palaikant žemę nuolat šiek tiek drėgną ir leidžiant viršutiniam sluoksniui išdžiūti tarp laistymų; žiemą, kai dienos trumpesnės ir temperatūra žemesnė, laistymas gerokai sumažinamas. Vegetacijos metu verta kas 2–4 savaites tręšti praskiestomis trąšomis žalialapiams augalams. Didelę oro drėgmę padeda užtikrinti vazono pastatymas ant padėklo su keramzitu, augalų grupavimas arba oro drėkintuvas; lapų purškimas veikia trumpai ir nepakeičia oro drėkinimo.
Atrama būtina, jei norime išgauti subrendusius, karpytus lapus. Geriausiai tinka samanų arba kokoso plaušų stulpas, palaikomas šiek tiek drėgnas, prie kurio gali priglusti pridėtinės šaknys. Ūgliai prireikus genimi pavasarį, o gautas atkarpas su mazgu galima įšaknydinti vandenyje arba drėgnose sfagninėse samanose. Iš auginimo problemų dažniausiai pasitaiko šaknų puvinys dėl perlaistymo, voratinklinės erkės sausame ore ir skydamariai; reguliariai apžiūrint apatinę lapų pusę galima laiku sureaguoti.
Naudojimas dekoratyvinėje sodininkystėje
Philodendron lacerum daugiausia auginamas dėl lapų. Vedamas ant aukšto stulpo jis sukuria vertikalų akcentą šviesioje svetainėje, hole ar biure; botanikos šiltnamiuose ir oranžerijose dažnai sodinamas prie kamienų arba kolonų pagrindo, kuriuos ilgainiui visiškai apraizgo. Dideli pakabinami vazonai leidžia parodyti jį svyrančios formos, nors tuomet lapai išlieka mažesni. Tropikuose ir subtropikuose jis kartais naudojamas sienoms ir pavėsinėms apsodinti kaip sodo vijoklis.
Reikia nepamiršti, kad visose augalo dalyse yra kalcio oksalato kristalų, kurie sukramtyti sukelia stiprų deginimą, lūpų, liežuvio ir gerklės tinimą bei seilėtekį. Rūšis yra nuodinga katėms, šunims ir kitiems naminiams gyvūnams, o sultys gali dirginti jautrių žmonių odą - genint verta mūvėti pirštines. Dėl tos pačios priežasties augalas statomas mažiems vaikams nepasiekiamoje vietoje.
Kultūrinė reikšmė, istorija ir pavadinimo etimologija
Genties pavadinimas Philodendron kilęs iš graikų kalbos: philo - „mylėti“ ir dendron - „medis“, kas taikliai apibūdina daugumos rūšių vijoklinį, „medžius mėgstantį“ gyvenimo būdą. Epitetas lacerum yra lotyniškas žodis, reiškiantis „plėšytas, suskaidytas“, ir nurodo netaisyklingai iškarpytus subrendusių lapų kraštus. Augalas priklauso prie anksčiausiai aprašytų filodendrų - Jacquin su juo susidūrė per savo ekspediciją į Vakarų Indiją 1755-1759 m., o jo aprašymas pavadinimu Arum lacerum buvo paskelbtas dar prieš oficialiai išskiriant Philodendron gentį. Vėliau augalas taip pat buvo publikuotas sinonimais Caladium lacerum, Philodendron albovaginatum ir Philodendron incisocrenatum - šiandien visi jie priskiriami vienai rūšiai.
Karibų liaudies medicinoje lapai buvo dedami ant sunkiai gyjančių žaizdų, o Filipinuose, kur augalas sulaukėjo, jie buvo naudojami išoriškai raumenų skausmams ir pilvo negalavimams malšinti. Fitocheminiai tyrimai parodė, kad lapuose yra alkilrezorcinolių ir alkilkatecholių - junginių, tiriamų kontaktinio dermatito kontekste, todėl dirbant su augalo sultimis reikia būti ypač atsargiems. Anglakalbėje sodininkystės prekyboje rūšis vadinama toothed philodendron, „dantytuoju filodendru“.
Kam tinka ši rūšis
Philodendron lacerum skirtas žmonėms, kurie jau turi patirties augindami vijoklinius aroninius - monsteras, epipremnus ar įprastesnius filodendrus - ir ieško ko nors retesnio. Jam reikia vertikalios erdvės, nuolatinės šilumos ir didelės drėgmės, tačiau mainais jis pasižymi viena originaliausių lapų formų gentyje. Jis tiks kolekcionieriams, mėgėjiškuose šiltnamiuose ir visur, kur galima suteikti tvirtą atramą bei ryškią, išsklaidytą šviesą. Tačiau tai nėra augalas vėsioms laiptinėms, skersvėjams ar palangei, į kurią patenka tiesioginė saulė.
Apibendrinimas
Filodendron Lacerum yra visžalis vijoklis iš drėgnųjų Kubos, Jamaikos ir Hispaniolos miškų. Jis išsiskiria dideliais, iki 50 cm ilgio lapais su „plėšytais“ kraštais, kurie atsiskleidžia tik subrendusiems, į atramą kopantiems augalams. Auga vidutiniškai greitai, jam reikia atramos, aukštesnės nei 15 °C temperatūros, puraus, humusingo substrato ir didelės oro drėgmės; Europoje jis auginamas tik patalpose. Visos augalo dalys yra nuodingos jas prarijus. Remiantis prieinamais šaltiniais, ši rūšis nebuvo atskirai įvertinta IUCN Raudonojoje knygoje; natūralaus paplitimo teritorijoje tai gana dažnas augalas, o už jos ribų jis kartais auginamas ir vietomis sulaukėja.
