Philodendron findens – Filodendron Findens
Philodendron findens yra vienas iš mažiau žinomų Philodendron genties atstovų – antroji pagal rūšių skaičių gentis aroninių (Araceae) šeimoje, turinti daugiau kaip penkis šimtus aprašytų rūšių. Augalą 1997 metais oficialiai aprašė Thomas B. Croatas ir Michaelas H. Grayumas Vidurio Amerikos filodendrų monografijoje, paskelbtoje žurnale Annals of the Missouri Botanical Garden. Jis priklauso Philodendron sekcijai, o tarp artimų giminaičių minima Philodendron pterotum rūšis, nuo kurios pirmiausia skiriasi skilinėjančiais lapų pakraščiais ir džiūdamos pajuodėjančiomis lapalakštėmis.
Tai laipiojantis drėgnų tropinių Kosta Rikos, Panamos ir vakarinės Kolumbijos miškų hemiepifitas. Kambarinių augalų kolekcijose jis pasirodė palyginti neseniai ir vis dar laikomas retenybe, nors dėl didelių, blizgių, netaisyklingai karpytų lapų yra vienas iš išraiškingiausių stambialapių aroninių augalų grupės atstovų. Toliau pateikiamame straipsnyje apibendrinama prieinama botaninė informacija apie šią rūšį ir jos auginimo vidutinio klimato Europos sąlygomis rekomendacijos.
Botaninis aprašymas ir augalo išvaizda
Philodendron findens auga kaip prie atramos priglundantis vijoklis. Stiebas yra vidutiniškai žalios spalvos ir blizgus, jo tarpubambliai yra 4–9 cm ilgio ir 2–4 cm skersmens; perpjovus išsiskiria vandeningos, prieskoninio kvapo sultys. Iš mazgų išauga pridėtinės šaknys, kuriomis augalas prisitvirtina prie medžių žievės. Nauji lapai išsiskleidžia iš apsauginių katafilų – susisukusių žvynelių, kurie išsiskleidus lapalakštei nudžiūsta ir nukrinta.
Lapkočiai yra įspūdingi – paprastai siekia 43–119 cm, išimtiniais atvejais nuo 25 cm – o skerspjūvyje yra ryškiai D formos, su plonu išilgai krašto kylančiu sparneliu. Lapalakščiai dideli, kiaušiniškai širdiški, šiek tiek odiški, 40–76 cm ilgio ir 28–70 cm pločio. Priekinė skiltis siekia 18–58 cm ilgio, o galinės skiltys, sudarančios širdies formą prie pamato, – 11–32 cm. Viršutinė jų pusė tamsiai žalia ir blizgi, apatinė – gerokai šviesesnė, todėl susidaro dvispalvis efektas. Labiausiai atpažįstamas rūšies požymis yra lapalakštės pakraščiai, kurie subrendusių lapų atveju plyšta tarp pirmosios eilės šoninių gyslų, todėl lapas atrodo beveik plunksniškai suskaidytas. Išdžiūvę herbariumų lapai pajuoduoja iki tamsaus rausvai rudo atspalvio – tai diagnostinis požymis, į kurį atkreipė dėmesį aprašymo autoriai.
Augimo tempas ir raida
Kaip ir dauguma vijoklinių filodendrų, ši rūšis per gyvenimą aiškiai keičia savo išvaizdą. Daigas ir jaunas augalas išaugina nedidelius, lygiakraščius, širdiškus lapus ant trumpų lapkočių ir auga apatiniame miško ardelyje, ieškodami medžio kamieno. Radus atramą ir pradėjus lipti, tarpubambliai storėja, lapai su kiekvienu nauju lapu tampa didesni, o jų kraštai pradeda skaidytis. Šį perėjimą iš jaunatvinės į suaugusio augalo formą pirmiausia lemia šviesos prieinamumas ir galimybė augti vertikaliai, o ne vien augalo amžius.
Auginant augimo tempas būna vidutinis arba greitas, jei užtikrinama pastovi šiluma ir didelė oro drėgmė. Ant samanomis apvynioto kuolo šiltoje patalpoje augantis augalas per sezoną gali išauginti kelis lapus, kurių kiekvienas būna šiek tiek didesnis už ankstesnį. Esant mažai drėgmei arba nesant atramos, augimas sulėtėja, o lapai lieka maži ir sveiki, nesuskaidyti. Filodendrai yra ilgaamžiai augalai – botanikos soduose ir privačiose kolekcijose augantys egzemplioriai gyvuoja dešimtmečius, reguliariai atjauninami genint ir įšaknydinant viršūninius auginius.
Žydėjimas ir dauginimas
Filodendro žiedynas pasižymi tipine ajerinių šeimos sandara: burbuolę, sudarytą iš šimtų smulkių žiedų, gaubia pažiedė. Philodendron findens kiekvieno lapo pažastyje ant 4–15 cm ilgio žiedkočių susidaro po du žiedynus. Pažiedė yra 13–23 cm ilgio, iš išorės vidutiniškai arba šviesiai žalia, viduje žalsvai balta, o jos vamzdelio vidinė pusė raudona. Moteriški žiedai užima apatinę burbuolės dalį, vyriški – viršutinę, o tarp jų yra sterilių žiedų zona. Mezginė yra 5–6 kamerų, kiekvienoje jų yra po 15–22 sėklapradžius. Gamtoje žydėjimas stebėtas gegužę ir liepą, tačiau skirtingais mėnesiais aptikti peržydėję ir vaisius subrandinę egzemplioriai leidžia manyti, kad žydėjimo sezonas yra ilgesnis.
Vaisius yra netaisyklingai keturkampė, maždaug 3,5–4,2 mm skersmens uoga, kurios kiekvienoje kameroje yra po vieną arba dvi sėklas – iš viso apie 17 sėklų. Pasak aprašo autorių, prinokę vaisiai kvepia kiviais, todėl pritraukia sėklas platinančius gyvūnus. Auginant augalas pirmiausia dauginamas vegetatyviškai – drėgnose samanose arba perlite įšaknydinamos stiebo dalys, turinčios bent vieną mazgą ir pridėtinę šaknį. Patalpose augalas žydi labai retai ir tik dideli, subrendę egzemplioriai.
Aplinkos sąlygos ir tolerancija
Natūralus paplitimo arealas apima Atlanto vandenyno pusėje esančius Kosta Rikos ir Panamos šlaitus bei Valle del Cauca departamentą vakarinėje Kolumbijoje. Rūšis aptinkama nuo jūros lygio iki maždaug 1400 m virš jūros lygio, Kolumbijoje – 900–1180 m aukštyje, tropiniuose drėgnuose miškuose, priekalnių atogrąžų miškuose ir rečiau priekalnių drėgnuose miškuose. Tipinis egzempliorius surinktas prie Fortunos užtvankos Čirikio provincijoje, Panamoje, 1080 m aukštyje. Augalas paprastai auga kaip pusiau epifitas ant medžių kamienų, rečiau – kaip antžeminis augalas ant stačių, ūksmingų šlaitų.
Šios sąlygos reiškia ištisus metus trunkančią šilumą (dažniausiai 18–28 °C), labai didelę oro drėgmę, gausius kritulius ir išsklaidytą šviesą po miško lajomis. Rūšis mažai toleruoja šaltį: temperatūrai nukritus žemiau 12–15 °C, augimas sustoja, o maždaug 5 °C temperatūra sukelia pažeidimų. Augalas taip pat nepakenčia sauso oro, skersvėjų ir stipraus vėjo, kuris plėšo dideles lapų plokšteles. Kita vertus, jis toleruoja gana gilų pavėsį, ypač jaunystėje, ir gerai reaguoja į genėjimą.
Auginimas vidutinio klimato sąlygomis
Vėsesniuose Europos regionuose Philodendron findens auginamas tik kaip kambarinis, šiltnamio arba oranžerijos augalas. Geriausia vieta - šviesi, išsklaidyta šviesa apšviesta vieta: rytinė, vakarinė arba užtamsinta pietinė palangė. Substratas turėtų imituoti humusingą, orui pralaidų sluoksnį ant medžio žievės: geriausiai tinka smulkios pušų žievės, kokoso plaušų, perlito ir nedidelio kiekio komposto arba durpių mišinys. Vazone turi būti drenažo angos, o vanduo neturėtų užsilaikyti padėkle.
Laistymas derinamas pagal substrato džiūvimą: kai viršutiniai 2–3 cm išdžiūsta, augalas gausiai palaistomas, o žiemą, esant žemesnei temperatūrai ir trumpesnei dienai, intervalai tarp laistymų ilginami. 60–80 % oro drėgmė yra svarbesnė nei dažnas laistymas; šildymo sezono metu padeda drėkintuvas arba augalo laikymas kartu su kitais augalais. Samanomis apvyniotas kuolas, lenta arba grotelės, palaikomos drėgnos, leidžia orinėms šaknims įsišaknyti ir yra būtinos norint išauginti didelius, suskaldytus lapus. Augimo laikotarpiu tręšiama kas 2–4 savaites subalansuotomis trąšomis, naudojant pusę rekomenduojamos normos, o persodinama kas 1–2 metus į šiek tiek didesnį indą. Vasarą augalas gali būti laikomas pavėsingoje, nuo vėjo apsaugotoje vietoje lauke, kai naktys šiltos, tačiau į patalpą jį reikia grąžinti, kol temperatūra nenukrito iki maždaug 15 °C.
Panaudojimas dekoratyvinėje sodininkystėje
Rūšis pradėta auginti palyginti neseniai ir vis dar yra retenybė, dažniausiai sutinkama pas specializuotus augintojus ir aroidų mėgėjų kolekcijose. Jos dekoratyvinę vertę lemia lapų dydis ir neįprasta forma: subrendę egzemplioriai ant aukštos atramos primena į patalpą perkeltą atogrąžų miško fragmentą. Ji gerai dera su kitais stambialapiais aroidais - monsteromis, anturiais, Philodendron pterotum ir Philodendron gloriosum - šviesiuose salonuose, vestibiuliuose, oranžerijose ir parodiniuose šiltnamiuose. Šiltuose atogrąžų ir subtropikų regionuose ji kartais sodinama pavėsinguose soduose prie medžių kamienų kaip vijoklinis augalas.
Kaip ir visi filodendrai, šio augalo visuose audiniuose yra kalcio oksalato kristalų. Kramtant lapo ar stiebo dalį, burnoje ir gerklėje gali stipriai deginti bei patinti, o sultys gali dirginti odą ir akis. Todėl didelį augalą reikėtų laikyti mažiems vaikams, katėms ir šunims nepasiekiamoje vietoje, o genint verta mūvėti pirštines.
Pavadinimo istorija ir etimologija
Genties pavadinimas Philodendron kilęs iš graikų kalbos: philo – „mylintis“ ir dendron – „medis“, taip nurodant daugumos rūšių vijoklinį, ant medžių augantį gyvenimo būdą. Rūšinis epitetas findens yra lotyniškas veiksmažodžio findere – „skelti, plėšti“ – dalyvis ir susijęs su būdingu lapo lakšto kraštų skilimu tarp gyslų. Rūšies aprašymas paskelbtas 1997 metais išsamioje Centrinės Amerikos filodendrų revizijoje, kurią parengė Thomas Croatas, vienas produktyviausių Araceae šeimos tyrinėtojų, ir Michaelas Grayumas, Kosta Rikos floros specialistas. Tipinė medžiaga surinkta prie Fortūnos užtvankos Panamoje, vietovėje, garsėjančioje išskirtine aroidinių augalų įvairove. Svetainėje iNaturalist ši rūšis sulaukė daugiau kaip 130 stebėjimų, daugiausia iš Kosta Rikos ir Panamos.
Kam tinka ši rūšis
Philodendron findens tinka žmonėms, kurie jau turi tropinių aroidinių augalų auginimo patirties ir gali užtikrinti nuolatinę šilumą, didelę oro drėgmę bei tvirtą atramą. Šiai rūšiai reikia daugiau vietos ir dėmesio nei populiariems smulkialapiams filodendrams, tačiau ji atsilygina lapais, kokių beveik nesiūlo jokia kita auginama rūšis. Ji patiks retų augalų kolekcionieriams, šiltnamių, žiemos sodų ir šviesių, erdvių patalpų savininkams. Pradedantiesiems, gyvenantiems sausame bute arba laikantiems augalą ant vėsios palangės, pradžiai geresnis pasirinkimas būtų vienas iš lengviau auginamų filodendrų.
Santrauka
Philodendron findens yra retas, stambialapis hemiepifitas iš drėgnųjų Kosta Rikos, Panamos ir vakarinės Kolumbijos miškų, aprašytas 1997 metais ir išsiskiriantis lapais skylančiais kraštais. Vidutinio klimato Europoje jis auginamas kaip kambarinis arba šiltnamio augalas, 18–28°C temperatūroje, esant 60–80% oro drėgmei, puriame, humusingame substrate ir būtinai su samanomis apvyniota atrama. Ši rūšis kol kas neįtraukta į IUCN Raudonąjį sąrašą; Kew parengti automatiniai išnykimo rizikos vertinimai ją priskiria tikriausiai negrėsmingoms rūšims, nors jos buveinėms – Centrinės Amerikos priekalnių miškams – daro poveikį miškų kirtimas.
