Dombeya cymosa – dombeja cymosa
Dombeya cymosa Harv. – tai lapus metantis krūmas arba nedidelis malvinių (Malvaceae) šeimos medis, kilęs iš subtropinės pietryčių Afrikos dalies. Rūšį 1862 m. aprašė airių botanikas William Henry Harvey antrajame leidinio „Flora Capensis“ tome; vėliau Otto Kuntze perkėlė ją į Assonia gentį, tačiau pavadinimas Assonia cymosa šiandien laikomas tik sinonimu. Anglakalbėje literatūroje augalas vadinamas Natal wild pear, Natal dombeya arba smooth dombeya, afrikanų kalba – Nataldrolpeer. Lenkų pavadinimas Dombeja Cymosa yra tiesiog sulenkintas lotyniško pavadinimo variantas.
Tai viena iš aštuonių Pietų Afrikoje augančių Dombeya genties rūšių ir kartu viena lengviau atpažįstamų – nuo giminaičių ją aiškiai skiria gerokai mažesni žiedai ir beveik pliki, ploni lapai. Augalas pasižymi visomis gero sodo medelio savybėmis: nedideliu dydžiu, apvalia laja, gausiai pasirodančiais saldžiai kvepiančiais žiedais ir rudenį nusidažančiais lapais. Vidutinio klimato Europos sąlygomis jis auginamas vazone ir žiemojamas nuo šalčio apsaugotoje vietoje, tačiau taip gali būti auginamas daugelį metų.
Botaninis aprašymas ir augalo forma
Dombeya cymosa suformuoja apvalią, gana retą lają ir paprastai užauga iki 3–6 m aukščio; Pietų Afrikos šaltiniuose nurodomas 3,5–10 m aukščio intervalas, o mažiau palankiose augavietėse augalas lieka 2–3 m aukščio krūmu. Kamienai dažnai būna vingiuoti, todėl senesni egzemplioriai atrodo vaizdingai ir šiek tiek laukiniškai. Žievė lygi, šviesi – nuo beveik baltos iki rudos. Jaunos šakelės būna nuo šviesiai rudos iki rausvai rudos spalvos ir apaugusios plaukeliais, o senesnės tampa šiurkščios.
Lapai pražanginiai, paprasti, kiaušiniški, kartais negiliai skiautėti, 30–70 mm ilgio ir 20–60 mm pločio, su iki 45 mm ilgio lapkočiais. Lapo lakšto pamatas širdiškas, viršūnė smailėjanti arba ištįsusi, kraštas dantytas. Būdingas delniškas gyslotumas: nuo pamato išsišakoja 5–7 ryškios gyslos. Lapo lakštas labai plonas, tamsiai žalias, viršutinėje pusėje plikas arba beveik plikas, o rudenį nusidažo rausvai – tai tarp Afrikos augalų retas ir dekoratyviai vertingas požymis.
Vaisius – nedidelė, maždaug 4 × 3,5 mm dydžio rutuliška dėžutė, šviesiai ruda, padengta trumpais minkštais plaukeliais. Joje paprastai būna tik viena sėkla, kurios paviršius šiurkštus, su iškilusiomis linijomis. Mediena tamsiai ruda, kieta ir smulkiagrūdė.
Augimo tempas ir vystymasis
Augimo tempas laikomas lėtu arba vidutiniu. Natūraliomis sąlygomis – derlingose, drėgnose dirvose palei vandens telkinius – jauni augalai auga greičiau, o akmenuotose ir sausesnėse vietose augimas yra gerokai lėtesnis. Europoje auginant konteineriuose, geru sezonu galima tikėtis kelių dešimčių centimetrų metinio prieaugio, o vėsesniais metais jis būna gerokai mažesnis. Augalas yra sezoninis: vėsesniu metų laiku numeta lapus ir pereina į ramybės būseną, o atšilus išleidžia ūglius iš šoninių pumpurų.
Rūšis gerai toleruoja genėjimą. Ją galima auginti kaip daugiastiebį krūmą, taip pat formuoti ant trumpo kamieno į mažą medelį su apvalia laja. Genima po žydėjimo arba prieš pat vegetacijos pradžią; tuo metu pašalinami per žiemą pažeisti, susikryžiavę ir lają tankinantys ūgliai. Šalčio pažeisti suaugę augalai paprastai atželia iš apatinių ūglių dalių.
Žydėjimas ir dauginimas
Žiedai nedideli, maždaug 10 mm skersmens, visiškai balti, intensyviai ir saldžiai kvepiantys. Jie išauga lapų pažastyse netoli šakelių galų, po 3–12 susitelkę į galvutes, kurios kartu sudaro tankius, rutuliškus, viršūninius žiedynus – todėl rūšies pavadinimas cymosa reiškia „žydinti viršūniniais žiedynais“. Taurelė skiautėta, o vainiklapiai po nužydėjimo sudžiūsta ant augalo, kaip ir daugelio šios genties atstovų. Pietų Afrikoje žydėjimas trunka nuo kovo iki rugsėjo, taigi apima pietų pusrutulio vėlyvą vasarą, rudenį ir žiemą; kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad žydėjimas gali trukti net nuo pavasario iki rudens.
Augalas savidulkis, tačiau žiedus noriai lanko bitės ir drugeliai, o bičių iš šios rūšies surinktas medus laikomas ypač geru. Lapai yra sprindžių (Hesperiidae) šeimos drugių vikšrų augalai maitintojai – Eagris nottoana ir Netrobalane canopus. Be dauginimo sėklomis, rūšį taip pat galima dauginti pusiau sumedėjusiais auginiais, nors praktinėje sodininkystėje pagrindiniu naujų augalų šaltiniu išlieka sėklos.
Paplitimas ir buveinė
Natūralus Dombeya cymosa paplitimo arealas driekiasi palei rytinę Pietų Afrikos dalį: nuo Rytų Kapo provincijos per Kvazulu-Natalį iki Mpumalangos ir Limpopo, o toliau per Esvatinį siekia pietinį Mozambiką ir gretimas Zimbabvės teritorijas. Augalas auga palei upelius ir upių pakrantėse, miškų pakraščiuose, ant uolų, pakrančių krūmynuose, pusiau visžaliuose krūmynuose ir tankiuose šviesiuose miškuose, dažnai akmenuotose vietose, akmenuotose ir molingose dirvose. Aptinkamas nuo jūros lygio iki maždaug 1200 m virš jūros lygio.
Tai subtropinio klimato sritys, kur vasarą iškrinta krituliai, o žiemos būna sausos ir švelnios; šalnos pasitaiko tik aukštesnėse, nuo jūros nutolusiose arealo dalyse. Augalas jautrus šalčiui, todėl gamtoje renkasi vietas, kuriose gausu saulės; suaugęs egzempliorius gali nušalti, tačiau pavasarį vėl atželia.
Aplinkos reikalavimai ir tolerancija
Dombeya cymosa reikia saulės, šilumos ir vandens. Geriausiai auga derlingoje, humusingoje, kompostu praturtintoje dirvoje, kuri išlaiko drėgmę, tačiau išlieka laidi; toleruoja tiek molingą, tiek akmenuotą substratą, jei tik jis neišdžiūsta. Dirvožemio reakcija gali būti nuo silpnai rūgščios iki neutralios. Vegetacijos laikotarpiu reikia gausiai ir reguliariai laistyti – tėvynėje tai paupių augalas, todėl jo nereikėtų painioti su sausrą mėgstančiais giminaičiais. Įsišakniję, vyresni augalai ištveria trumpus sausros laikotarpius, o kai kuriuose sodininkystės šaltiniuose teigiama, kad visiškai prigijusi rūšis yra palyginti taupi vandens atžvilgiu.
Atsparumas šalčiui yra nedidelis ir priklauso nuo augalo amžiaus. Jauni augalai žūva nuo pirmosios šalnos, o suaugę egzemplioriai gali ištverti nestiprią šalną, prarasdami dalį ūglių, ir pavasarį vėl atželti. Praktiškai tai reiškia, kad auginti lauke galima tik USDA 9 ir šiltesnėje zonoje, nuo vėjo apsaugotose vietose; taip pat būtina saugoti nuo stipraus vėjo, kuris džiovina plonus lapus.
Auginimas vidutinio klimato sąlygomis
Vėsesniuose Europos regionuose rūšis auginama kaip konteinerinis augalas. Vasarą vazonas turėtų stovėti lauke, saulėtoje vietoje arba ten, kur vidurdienį būna lengvas pavėsis, apsaugotoje nuo vėjo. Substratas turėtų būti derlingas ir laidus, geriausia – geros sodo žemės mišinys su kompostu ir perlito arba rupaus smėlio priedu. Laistoma gausiai, substratą nuolat palaikant šiek tiek drėgną, o nuo pavasario iki vasaros pabaigos kas 2–4 savaites tręšiama subalansuotomis kompleksinėmis trąšomis.
Rudenį, prieš pirmąsias šalnas, augalas perkeliamas į šviesią ir vėsią patalpą, kurioje temperatūra siekia apie 5–12 °C – į šaltą šiltnamį, oranžeriją arba šviesią, nešildomą laiptinę. Nukritus lapams, laistoma tik retkarčiais sudrėkinant šaknų gumulą, kad šaknys visiškai neišdžiūtų. Pavasarį, praėjus šalnų pavojui, augalas palaipsniui grūdinamas ir išnešamas į lauką. Taip auginama Dombeya cymosa daugelį metų gali išlikti kompaktišku 1,5–3 m aukščio krūmu.
Panaudojimas dekoratyvinėje sodininkystėje
Pietų Afrikos ir kituose subtropinio klimato regionų soduose Dombeya cymosa yra vertinamas nedidelis dekoratyvinis medis: sodinama kaip soliteras vejoje, grupėmis sodo pakraščiuose ir apdulkintojams palankiuose želdiniuose, nes gausiai tiekia nektarą bitėms ir drugeliams. Pietų Afrikos šaltiniuose ji rekomenduojama kaip „labai geras sodo medis“ – ne per didelė, elegantiško habituso, kvepiančiais žiedais ir spalvingais rudeniniais lapais.
Europoje šis augalas yra kolekcinis. Jis tinka oranžerijoms ir nešildomiems šiltnamiams, saulėtoms terasoms, auginamas dideliuose vazonuose, taip pat gali būti formuojamas į nedidelius medelius. Be dekoratyvinių savybių, rūšis turi ir praktinę reikšmę: kieta, tamsiai ruda mediena Afrikoje naudojama smulkiems papuošalams, baldams, tradicinių konstrukcijų elementams ir iečių kotams gaminti, o šaknys pritaikomos liaudies medicinoje.
Pavadinimo etimologija ir istorija
Genties pavadinimas Dombeya įamžina Josephą Dombey (1742–1794), prancūzų botaniką ir keliautoją, tyrinėjusį Peru ir Čilės florą; jo kolekcijos tapo garsaus Prancūzijos, Ispanijos ir Didžiosios Britanijos vyriausybių ginčo objektu. Gentį aprašė Antonio José Cavanilles. Rūšinis epitetas cymosa nurodo skėtiškus žiedynus. Šiandien gentyje Dombeya priskaičiuojama beveik 200 rūšių, kurių didžioji dauguma auga Madagaskare; Afrikos žemyne aptinkama vos keliolika rūšių. Tradiciškai ši gentis buvo priskiriama sterkulijinių (Sterculiaceae) šeimai, o nuo APG sistemos laikų įtraukiama į plačiai apibrėžtą dedešvinių (Malvaceae) šeimą.
Angliškas pavadinimas wild pear („laukinė kriaušė“) siejamas su paviršutinišku žiedų panašumu į kriaušių žiedus ir yra klaidinantis, nes su erškėtinių šeima Dombeya neturi nieko bendra. Panašiai ir lietuviškas pavadinimas „dombėja“ tėra sulietuvinta mokslinio pavadinimo forma.
Kam skirta ši rūšis
Dombeya cymosa skirta sodininkams, mėgstantiems istoriją menančius augalus ir norintiems savo kolekcijoje turėti neįprastą, žydintį Pietų Afrikos medelį. Ji tiks tiems, kurie turi šviesią, vėsią patalpą žiemojimui ir yra pasiruošę vasarą reguliariai laistyti. Tai ne augalas ieškantiems šalčiui ar sausrai atsparios rūšies; jam reikia saikingo dėmesio, tačiau už tai jis dovanoja kvapnius žiedus, rudenines spalvas ir lengvai formuojamą lają.
Apibendrinimas
Dombeya cymosa yra nedidelis, lapus metantis medis su apvalia laja, lygia, šviesia žieve, plonais širdies formos lapais ir smulkiais baltais, saldžiai kvepiančiais žiedais, susitelkusiais į rutuliškus žiedynus. Jis kilęs iš pietryčių Afrikos paupių krūmynų ir miškų pakraščių, kur žydi kelis mėnesius ir yra vertingas maisto šaltinis bitėms. Vidutinio klimato Europoje auginamas inde, saulėtoje vietoje, vasarą gausiai laistant ir žiemą laikant vėsiai, nuo šalčio apsaugotoje vietoje. Pagal Pietų Afrikos augalų Raudonąją knygą ir IUCN vertinimą rūšies būklė priskiriama mažiausiai susirūpinimą keliančiai kategorijai (LC) – ji plačiai paplitusi, o jos populiacijoms pavojus negresia.
