Albizia myriophylla – Albicja Myriophylla („lakricinė albicja”)
Albizia myriophylla yra tropinė albicja iš pupinių (Fabaceae) šeimos, vijoklinis, dygliuotas krūmas su išskirtinai plunksniškais lapais. Pietryčių Azijoje ji vertinama pirmiausia kaip natūrali lakricės pakaitalas – jos mediena, ūgliai ir šaknys yra saldūs ir naudojami tradicinėje medicinoje.
Sinonimai ir pavadinimai
Šį rūšį aprašė Benthamas (1844), o bazonimas yra Acacia myriophylla Steud. Kew POWO duomenų bazė nurodo apie 9 sinonimus; svarbiausi yra:
- Acacia myriophylla Steud. (bazonimas)
- Mimosa microphylla Roxb.
- Albizia microphylla (Kuntze) J.F.Macbr.
- Feuilleea microphylla Kuntze
- Acacia roxburghii Kostel.
- Acacia foliolosa Graham
- Albizia myriophylla var. foliolosa Baker
- Albizia thorelii Pierre
Tajų kalboje augalas vadinamas cha-em-thet („tailandietiška lakricė“), o anglų kalboje – „liquorice tree/vine“; lietuviškai mūsų parduotuvėje – albicja myriophylla. Epitetas myriophylla reiškia „daugybė lapelių“ – įdomu, kad dalis sinonimų remiasi priešingu microphylla („smulkiavaisliai“).
Kilme ir išvaizda
Rūšis kilusi iš tropinės Azijos – nuo Asamo ir Indijos per Indokiniją (Mianmaras, Tailandas, Laosas, Vietnamas, Kambodža) iki šiaurinės Malaizijos pusiasalio dalies, kur auga miškų pakraščiuose, smėlėtose upių pakrantėse ir trikdytose teritorijose. Tai vijoklinis, scandentinis krūmas arba liana, kartais nedidelis medis, kurio ūgliai apginkluoti smulkiais, kabliškais dygliais, palengvinančiais lipimą.
Lapai yra dvigubai plunksniški ir itin plunksniški – su 8–20 porų segmentų, iš kurių kiekvienas turi apie 25–60 porų smulkių lapelių (iš čia ir pavadinimas „daugybė lapelių“). Žiedai susitelkę pūkuotose galvutėse, sudarytose į šluoteles; būdinga albicjoms, juos sudaro gausūs balti žiedadulkiai, suteikiantys kremiško „pompono“ efektą. Vaisius – plokščias, plonas, popierinis ankštaras, 15–20 cm ilgio, su keliais sėklomis.
Atsparumas šalčiui ir auginimas
Albicja myriophylla yra griežtai tropinis augalas, jautrus šalčiui (USDA zonos 10–11), nepritaikytas šalčiui. Vidutinio klimato sąlygomis auginama vazonuose: šiltoje, saulėtoje vietoje su vidutine drėgme, saugant nuo šalčio – Lietuvoje kaip šiltnamio arba kambarinis augalas. Mėgsta pralaidžią, net smėlingą dirvą (gamtinėje aplinkoje auga upių pakrantėse). Kaip ankštinis augalas, fiksuoja atmosferos azotą ir praturtina dirvą.
Sėklų daiginimas
Sėklos, kaip ir daugumos ankštinių, turi kietą, nepralaidžią luobelę, todėl reikia pertraukti ramybės būseną. Paprastai užpilama karštu vandeniu ir mirkoma 12–24 valandas; jei nesipučia, luobelė įpjauta (skarifikacija) ir mirkoma dar kartą. Pertraukus ramybę, sėjama į šiltą (25–30 °C), drėgną, pralaidžią dirvą – daigumas būna greitas ir aktyvus. Tai lengva auginimo procedūra, kur vienintelė kliūtis – kieta luobelė.
Panaudojimas ir saugumas
Pietryčių Azijoje šios albicijos mediena, ūgliai ir šaknys yra saldūs ir naudojami kaip tikrosios lakricos pakaitalas – jų saldumas kyla iš triterpeninių saponinų (albiziasaponinų), o ne iš cukraus. Tradicinėje medicinoje šaknys naudotos gerklės skausmui, kosuliui, kaip atkosėjimą skatinanti ir tonizuojanti priemonė. Mūsų asortimente tai pirmiausia nepaprastas kolekcinis ir dekoratyvinis augalas su plunksniškais lapais.
Įdomybės
Tai vienas iš nedaugelio natūraliai saldžių augalų be cukraus – jo lakricos skonis kyla iš triterpeninių saponinų, kurie cheminiu požiūriu nesusiję nei su cukranendrių cukrumi, nei su tikrosios lakricos glicirizinu. Skirtingai nuo garsiosios šilkinės albicijos (Albizia julibrissin), tai ne pavėsio medis, o dygliuotas vijoklinis augalas, lipantis naudodamasis kabliškais dygliukais.
Santrauka
Albicja myriophylla yra egzotikos kolekcionierių pasirinkimas – plunksniški lapai, pūkuoti balti žiedai ir saldi, lakricos mediena daro ją išskirtine. Sėklų daiginimas lengvas, pertraukus kietą luobelę; reikalinga tik šiluma ir apsauga nuo šalčio.
