Vachellia nilotica – nilinė akacija
Vachellia nilotica, arba nilinė akacija, yra vienas geriausiai atpažįstamų sausringų Afrikos ir Pietų Azijos regionų medžių. Daugiau kaip du šimtmečius botanikai ją žinojo kaip Acacia nilotica arba Acacia arabica – pastaruoju pavadinimu ji vis dar nurodoma daugelyje sėklų katalogų ir praktinių leidinių. Rūšį dar 1753 metais aprašė Karlas Linėjus kaip Mimosa nilotica; rūšinis epitetas siejamas su Nilu, prie kurio augantį medį europiečiai pirmiausia ir pažinojo. 2005 metais, padalijus didžiulę Acacia gentį, Afrikos ir Azijos rūšys su tiesiais spygliais buvo perkeltos į Vachellia gentį, o pavadinimas Acacia daugiausia išsaugotas Australijos akacijoms.
Nilinė akacija pasižymi tipiškomis savanų medžių savybėmis: tankia laja, teikiančia pavėsį, spygliais, saugančiais nuo nugraužimo, gilia šaknų sistema ir gebėjimu fiksuoti azotą. Kilmės šalyse tai daugiafunkcis medis – iš jo gaunama arabikos guma, taninai, mediena, pašaras ir liaudies medicinoje naudojami preparatai, tačiau vietovėse, kur ji introdukuota, ji taip pat gali tapti įkytria piktžole. Vėsesnių Europos regionų sodininkams tai visų pirma patrauklus egzotiškos išvaizdos ir įdomios istorijos konteinerinis augalas.
Botaninis aprašymas ir augalo forma
Vachellia nilotica yra medis arba didelis krūmas, paprastai užaugantis iki 5–20 m aukščio, o palankiausiomis sąlygomis upių pakrantėse – net iki maždaug 25 m. Kamienas trumpas ir storas, senų egzempliorių siekia iki 1 m skersmens, padengtas tamsiai ruda arba beveik juoda, giliai suskeldėjusia žieve. Iš pažeistos žievės išteka rausva, skaidri derva. Laja tanki, rutuliška arba skėtiška, o užliejamose vietovėse augančių medžių dažnai būna labiau suplota. Jauni ūgliai rudi, tankiai plaukuoti, su poromis tiesių, šviesiai pilkų, 1–5 cm ilgio spyglių, išaugančių lapų pamate; vyresnių medžių spygliai retėja arba visai išnyksta.
Lapai dukart plunksniški, sudaryti iš 3–12 porų šoninių ašių, kurių kiekviena turi nuo keliolikos iki kelių dešimčių porų smulkių, siaurų lapelių. Lapija matinės žalios arba pilkšvai žalios spalvos, todėl laja atrodo lengva ir ažūriška. Žiedai labai smulkūs, susitelkę į kvapnius, rutuliškus, aukso geltonumo, 1,2–1,5 cm skersmens žiedynus, augančius po 2–6 lapų pažastyse. Vaisius – 6–25 cm ilgio ir apie 1,5 cm pločio ankštis, nuo pilkšvai baltos iki pilkšvai žalios spalvos, aksomiškai plaukuota, aiškiai susiaurėjusi tarp sėklų, todėl primena karoliukų virvelę arba vėrinį. Viduje yra nuo kelių iki keliolikos tamsiai rudų, plokščių, lygių sėklų; viename kilograme jų telpa 5000–16000.
Kintamumas ir porūšiai
Rūšis yra itin kintanti, todėl botanikai jos ribose išskiria devynis porūšius, besiskiriančius ūglių ir ankščių plaukuotumu, vainikėlio forma bei buveinių poreikiais. Pakrančių formos, tokios kaip subsp. nilotica (Nilo slėnis), subsp. tomentosa (Sahelis) ir subsp. indica (Indijos subkontinentas), auga periodiškai užliejamose lygumose ir palei vandentakius, dažniausiai vietovėse, kuriose per metus iškrinta 600–2300 mm kritulių. Sausrai atsparios formos, tarp jų subsp. adstringens, subsp. kraussiana ir subsp. leiocarpa, paplitusios sausose savanose ir krūmynuose, kur kritulių kiekis svyruoja nuo vos 100 iki 1500 mm. Porūšis kraussiana aptinkamas pietų Afrikoje, kur suformuoja būdingus skėčio formos medžius, o iš Indijos kilęs subsp. cupressiformis turi siaurą, kipariso formos vainiką ir kartais sodinamas kaip dekoratyvinis augalas.
Augimo tempas ir raida
Nilinė akacija auga greitai, ypač jaunystėje, kai didžiąją dalį energijos investuoja į šaknų sistemą. Sausose vietose ji išaugina gilų liemeninį šaknį, siekiantį gruntinį vandenį, o užliejamose teritorijose - platų šoninių šaknų tinklą. Medžiai pradeda žydėti ir derėti būdami 5–7 metų, o vidutinio dydžio medis per metus gali subrandinti net apie 175 tūkstančius sėklų. Nupjautas augalas gerai atželia iš kamieno ir kelmo, todėl kilmės šalyse jis trumpomis rotacijomis auginamas kurui ir pramoninei medienai. Europoje auginant vazone augimo tempas yra gerokai ribotesnis, todėl augalas daugelį metų išlieka krūmu arba nedideliu medeliu.
Žydėjimas ir dauginimasis
Vietovėse, kuriose aiškiai išreikštas sausasis sezonas, medžiai dažniausiai žydi jo pabaigoje arba lietingojo sezono pradžioje; Indijoje pagrindinis žydėjimo pikas tenka vasaros ir rudens mėnesiams, o Rytų Afrikoje - laikotarpiui po liūčių. Žiedus apdulkina vabzdžiai, juos gausiai lanko bitės, todėl nilinė akacija laikoma vertingu medinguoju augalu. Ankštys subręsta praėjus keliems mėnesiams po žydėjimo ir savaime neatsiveria; gamtoje jas suėda galvijai, ožkos, antilopės ir drambliai, o sėklos pereina per gyvūnų virškinamąjį traktą ir paskleidžiamos su išmatomis. Būtent šis mechanizmas lėmė rūšies plitimą Kvinslando ganyklose, kur galvijai išnešioja sėklas dideliais atstumais.
Aplinkos poreikiai ir tolerancija
Vachellia nilotica yra šilumamėgė ir labai plastiška rūšis. Ji auga nuo jūros lygio iki maždaug 1300 m virš jūros lygio, vietomis ir aukščiau, klimato sąlygomis, kuriose vidutinė metinė temperatūra siekia 15–28 °C. Augalas pakenčia tiek daugelį mėnesių trunkančią sausrą, tiek kelių mėnesių užliejimą - tai viena iš nedaugelio akacijų, augančių molingose, besiplečiančiose užliejamų lygumų dirvose. Jis toleruoja druskingas ir šarmines dirvas bei platų pH intervalą (5–8). Silpnoji rūšies vieta - šalnos: daigai ir jauni augalai žūsta vos prasidėjus šalnoms, o suaugę medžiai pasižymi tik vidutiniu ir trumpalaikiu atsparumu lengvoms šalnoms. Kaip pupinis augalas, jis, padedamas gumbelinių bakterijų, fiksuoja atmosferos azotą, todėl auga ir nederlingose dirvose bei gerina jų derlingumą.
Auginimas vidutinio klimato sąlygomis
Vėsesniuose Europos regionuose nilinė akacija auginama kaip vazoninis augalas, žiemai pernešamas į šviesią, vėsią patalpą. Vasarą jai reikia vietos visiškoje saulėje - terasoje, balkone arba sode - kur šiltomis dienomis ją galima gausiai laistyti. Substratas turėtų būti laidus, bet derlingas: sodo žemės mišinys su smėliu ir žvyru, prireikus papildytas moliu, gerai atkartoja natūralias sąlygas. Tręšiama saikingai, nes augalas pats apsirūpina azotu; azoto trąšų perteklius lemia gležnus, ištįsusius ūglius.
Žiemą optimali temperatūra yra 5–15 °C, užtikrinant kuo daugiau šviesos; laistoma rečiau, kad substratas visiškai neišdžiūtų, bet taip pat nebūtų nuolat šlapias. Tamsiai ir vėsiai žiemojantis augalas gali numesti lapus, kurie pavasarį atauga vėl išnešus jį į saulę. Jaunų ūglių spygliai yra aštrūs, todėl persodinant ir genint praverčia pirštinės. Rūšis gerai pakenčia genėjimą, ją galima formuoti kaip vienakamienį medelį, daugiakamienį krūmą arba bonsą.
Panaudojimas ir ekonominė reikšmė
Nilinė akacija yra vienas svarbiausių sausųjų tropikų ūkinių medžių. Iš jos žievės išgaunama derva, Indijoje vadinama „indiška arabų guma“, naudojama spaudoje, dažymui, popieriaus klijavimui, rašalo ir saldumynų gamyboje. Vidinėje žievėje yra 18–23 % rauginių medžiagų, o ankštyse - 12–27 %, todėl jos šimtmečius naudojamos odoms rauginti ir dažyti nuo rudos iki juodos spalvos. Mediena yra sunki (apie 830 kg/m³), kieta, atspari vandeniui ir termitams - iš jos gaminami žemės ūkio įrankiai, ratai, valčių dalys ir baldai, be to, ji puikiai tinka kurui ir medžio anglims. Lapai, jauni ūgliai ir ankštys sausuoju laikotarpiu yra vertingas galvijų, ožkų ir kupranugarių pašaras, nors dėl didelio rauginių medžiagų kiekio jų virškinamumas yra ribotas. Liaudies medicinoje žievė, ankštys ir derva naudojamos kaip sutraukiančiosios priemonės nuo viduriavimo ir dizenterijos, gerklei skalauti bei dantims prižiūrėti; jaunos šakelės tradiciškai naudojamos kaip dantų valymo pagaliukai.
Istorija, etimologija ir kultūrinė reikšmė
Medis buvo žinomas senovės Egipte, kur priklausė prie svarbiausių vietinių sumedėjusių rūšių: iš jo medienos buvo gaminamos valtys, įrankiai ir konstrukcijų elementai, o sakai naudojami medicinoje, tapyboje ir kaip klijai. Genties pavadinimas Acacia kilęs iš graikų kalbos žodžio akakia - taip buvo vadinamas būtent šis augalas, tikriausiai nuo žodžio akis, „dyglys“. Pavadinimas Vachellia įamžina George'ą Harvey'į Vachellą, XIX amžiuje Kinijoje dirbusį kapelioną ir augalų kolekcininką. Epitetas nilotica reiškia „Nilo“, o Lamarcko ir Willdenowo vartotas sinonimas arabica nurodo Arabiją, iš kurios į Europą buvo gabenami sakų kroviniai. Indijoje medis žinomas kaip babul arba kikar, Rytų Afrikoje ir Australijoje - kaip prickly acacia, Egipte - kaip sant.
Už natūralaus arealo ribų ši rūšis parodė savo antrąjį veidą. XX amžiaus pradžioje į Kvinslandą kaip pavėsį teikiantis ir pašarinis medis įvežta akacija XX amžiaus šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose užėmė didelius Mitchell Grass Downs pievų plotus ir buvo įtraukta į Australijos nacionalinės reikšmės piktžolių sąrašą. Ji taip pat priskiriama invazinėms rūšims Galapagų salose ir kai kuriose Ramiojo vandenyno salose. Europos klimato sąlygomis ji negali sulaukėti, tačiau ši istorija gerai iliustruoja, koks plastiškas ir ekspansyvus medis yra nilinė akacija.
Kam skirta ši rūšis
Nilinė akacija - tai pasiūlymas žmonėms, kuriems patinka istoriją turintys augalai ir kurie nori savo kolekcijoje turėti medį, minimą Biblijoje, Egipto kapavietėse ir agromiškininkystės vadovėliuose. Ji tiks sausųjų regionų augalų kolekcininkams, bonsų mėgėjams, ieškantiems rūšies su greitai senstančia, vagota žieve, taip pat visiems, kas vasarą turi saulėtą terasą, o žiemą - šviesią, vėsią vietą. Auginti nesudėtinga, jei užtikrinamos dvi pagrindinės sąlygos: daug saulės ir apsauga nuo šalčio.
Santrauka
Vachellia nilotica (sin. Acacia arabica, Acacia nilotica) - greitai augantis, dygliuotas sausųjų Afrikos, Arabijos ir Indijos regionų medis, vertinamas dėl sakų, rauginių medžiagų, medienos ir pašaro, taip pat dėl auksaspalvių, kvapnių žiedų ir karoliukus primenančių ankščių. Jis pakenčia sausrą, užliejimą ir druskingą dirvožemį, tačiau nepakenčia šalčio, todėl vidutinio klimato Europoje auginamas talpykloje. Rūšis plačiai paplitusi ir dažna savo areale, nepriskiriama nykstantiems taksonams; Australijoje ir kai kuriose salose ji laikoma net invaziniu augalu.
